Viskas kas lieka

Daugiau su tavimi nebedraugausiu
jegu nepažinsi šito
balažin iš ko nulipdyto garsų
bei raidžių rinkinio

kai agatonas pasiunčia
brangakmenį kairiau
o aristofanas sugrąžina jį sokratui

kai saulė meta žvilgsnį
į aptemusią padangtę
debesyse ima šmirinėt kolibriai

jos akyse - aš kolibris
užklydęs siurbiąs nektarą
iš pačios apvaizdoje sukurtos akies
prieš mano akis
atsimerkusios tam tyčia

iš saulės šviesos peršviesto kūno
venų arterijų ir visokių
likvorų gargaliavimo
kepenų išskiriančių fermentus
maištingajam menui
ir jo ženklų sistemoms
netvarioms suvirškinti

žarnyno peristaltikos atbula ranka
atstumiančios kas jau nebereikalinga

iš nukirstų dvigalvio erelio galvų
sulesančių ikrus aguonas ir razinas
nuo sėklų iki žievės
dryžuotų lyg zebrų vaikai arbūzų

galvų taip pat suryjančių dar neaprūdijusius
vyšnių slyvų abrikosų nektarinų kaulavaisius
viską ko tik gali prireikt aišku

jog erelis
gyvybingesnis net už hidrą
jo nukirstos galvos lesa tiek
kad negalėtų kiek aukščiau pakilti

jos per lengvos
kad galėtų sustot

jaučiuosi lyg šmėžavimas
iškirstuose miškuose
ant visų vėjų perpučiamų
svarstyklių
sudėtingas mechanizmas
maisto karavanų grandinėje
laikančioje hamaką
grynasis menas iš meno
visų menų oazėje

visgi jeigu prisiminsi
iš ko lipdomi daiktai
kurie nelimpa
prie lipdančių pirštų - tuojau pat pamiršk

šio eilėraščio humusas
yra vėsa besikaupianti
po nesamų palmių šešėliais
neišsklaidomų ūkanų tirščiai

ir jeigu pamirši tai vėl prisimink -
saulė šviesa kepenys
peristaltika gargaliavimas
termitai tampantys žarnyną
žarnose pragraužtos skylės

šios raidės pasirodo
kai priartėja tamsa
o šviesa vos pasirodžiusi
į pačią menkiausią
smėlio smiltį sunyra

kaip siuvėjos ranka audiniuose
ar tarp brangių dirbinių
panardinta godi ranka juvelyro

saulei užmerkus akis
paaiškėja jog šis eilėraštis yra
dykynė

o šis tekstas yra viskas
kas lieka iš semiotikos audinio
audėjų siūlų
kupranugarių  ir kandžių
kapojamos vilnos