Jei galėčiau, išperėčiau dar keletą mėnesių,
kai jau viskas gerai ir visai nebeskauda -
atsakyčiau į klausimus pusbroliui,
ko aš dar kankinuos,
prisiminus mineralinio ir laipsniuotos nakties blankią raudą.
Gal pažinčiau tada,
kas kutena,
pažastyse spardosi, grumiasi,
kai neleidžiu sau juoktis - sakau,
kad esu aš rimta ir bekūnė.
Dešimt centų man atkiša -
sako, kad ir vėl tas lažybas rimtumo laimėjau,
tik patraukau pečiais,
man tai kas, -
su jumis ar be jūsų
ir taip jau seniai nugalėjau.
Kai nusisuka rytas
ir naktys rakandus vėl prausia,
aš stebiuosi, kodėl
pavardės tos naujos
vis koks girtas praeivis paklausia.
Tavo šimtas čiuptuvų
mano sielos patrankas užgavo,
bet apsimetu,
kad čia griaudi lyg šiaip sau -
gal karaliai kokie atvažiavo?
Tavo žvitrios akys per stipriai,
į mane, kaip į švyturį žiūri,
mano pirštas be žiedo sulysęs,
kaip tas alkanas vaikas,
kur nieko neturi.
Jei galėčiau - išperėčiau dar keletą mėnesių,
po močiutės langais,
po senelio langinėm,
kur be klausimų slėpėmės
ir klausydavom, kaip ten tuksi -
viens kito krūtinėj.
Gavom akmenis ir pūkus -
vis nedrįsom tikėti, kaip pigiai,
lyg apgavę kiemo vaikus,
išmatavom mes miško takus -
tau sodybos ir žemės krumpliai,
o man visa, kas liko.
Dalinai taip -
tikėjau tavim,
juk sakei,
kad
po lygiai.
2019 07 21 (Kūrybinio rašymo stovykla: Ritualai. Antalieptė)