Rašyk
Eilės (78253)
Fantastika (2309)
Esė (1557)
Proza (10924)
Vaikams (2717)
Slam (80)
English (1198)
Po polsku (372)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Ar tada galėsiu eiti? – klausiu. Jaučiu, kaip mano akyse tvenkiasi ašaros.
Dvidešimtmetė globėjiškai nusišypso.
- Galėsi. Pažadu. 
Stengdamasi apsiraminti, apsižvalgau. Durų niekur nėra. Tik tas didelis langas. Už lango banguoja juoda it bedugnė jūra. Ji tyli, kurtinančiai tyli. Laukia, stebi.
- Ką turiu padaryti? – klausiu.
Dvidešimtemetė atsistoja nuo stalo, prieina prie lango ir jį atidaro. Jūrinis brizas įsiveržia į kambarį, paliečia visus vaiduoklius ir sustoja. Nieko nebejaučiu.
- Ten, - dvidešimtmetė mosteli jūros pusėn. – gyvena pabaisa. Tikra ji, ar ne, mums visai nesvarbu. Mes tik norime paplaukioti jūroje. Žinai, mums patinka jūra. Bet negalime lipti į jūrą, kol joje yra ta pabaisa. Ar ji yra, ar nėra, čia jau kitas, klausimas, bet mes negalime rizikuoti.
Dvidešimtmetė kalba rimtai, jos veide nesimato nė lašelio pašaipos, akys tyros, o lūpų kampučiai tik vos vos nusvirę. O man norisi juoktis. Vadinasi, aš niekad iš čia neištrūksiu.
Bet niekas nesvarbu.
Jūra pašėlusiai banguoja, ji juoda, raibuliuojanti, pikta, alkana ir nepasotinama. Bangos kyla iki žvaigždėto dangaus ir su juo susilieja, tuomet su trenksmu nusileidžia žemyn ir jūra išsprūsta iš savo ribų, tuomet vėl susitraukia. Jūra gyva, kvėpuojanti, grėsminga. Ji – pabaisa.
Tėvas man prie šono.
- Mirti yra baisu, - sako jis. – Bet dar baisiau yra gyventi. – Ar tai kalba jis, ar jūra, o gal jie vienas ir tas pats, aš nežinau. – Baisiau yra gyventi, nes viskas gyvenime aišku. Aišku, kad gimęs žmogus ir toliau gyvena, kažką daro, kažko siekia, ieško, kaip įprasminti save, ir kartais jam visai neblogai pasiseka. O ką daro žmogus, kuriam neišeina taip paprastai gyventi? Kuriam neišeina būti, kai viskas aišku? Mirtyje pirmiausia slypi nežinomybė. Tuo ji traukia – tave ir mane. ir visus kitus, su kuriais tu susijusi. Tu paveldėjai šitą nenumaldomą polinkį į mirtį, ar veikiau į mirtyje slypinčią nežinomybę, iš manęs. Ir iš kitų, kurių kraujas teka tavo gyslose. Ir nieko čia nepadarysi. To nereikia bijoti. Kai kuriems žmonėms tiesiog nelemta gyventi ramiai. Jiems lemta blaškytis ir kankintis tol, kol jie galų gale miršta.
Tėvas rūko motinos mėgstamiausią cigaretę. Jo veidas sulinkęs ir dreba nuo skausmo, bet akys plačiai atmerktos ir budrios. Neatrodo, kad cigaretė jam labai patiktų.
- Aš nenoriu mirti, - sakau. Žiūriu į jūrą ir sakau jai, kai mane aplieja pakilusi juoda banga. – Aš nenoriu mirti.
Jūra, kaip visada abejinga mažo žmogaus maldavimas, nė nesiteikia manęs išklausyti.
- Tu pragyvenai ilgai, o aš pragyvenau dar ilgiau. Kažin, kas mus tiek laiko pririšo gyvenime?
Prisimenu savo sūnų. Ir mažą mirštantį kūdikį name.
- Nenorėjau.
Tėvas užgesina cigaretę šlapiame pilkame smėlyje. Jis iškvepia jūros vandenį iš plaučių.
- Ir štai mes čia.
Dešinėje jūros pusėje, kažkur tolumoje matosi tiltas, besibaigiantis pačiame jūros viduryje, giliausioje vietoje. Namas už nugaros dreba, iš jo išeina jaunas senelis, vedinas penkiamete. Jie palengva ima eiti tiltu. Iš mano matymo kampo pakilusi banga aplieja visą tiltą, ir juos abu, tačiau bangai nuslūgus jie vis dar eina.
- Tiltas niekur neveda, - tyliai pratariu.
- Niekas niekur neveda, - atsako tėvas. Jo balsas – aidas. O jo paties šalia nebėra.
Jaunas senelis su penkiamete jau priėjo tilto galą, o aš išgirstu, kaip už nugaros namas sudreba – stipriau, nei prieš tai. Man atsisukus jis jau nugriuvęs, o iš jo manęs link eina keturiolikmetė ir dvidešimtmetė. Traukinio mašinistas pasisuka į kairę nuo namo ir lipa į švyturį. Švyturys neveikia.
Dvidešimtmetė atsistoja man iš šono, kur ką tik buvo tėvas ar jo aidas ar balsas ar jūra ar mirties nežinomybė, ir, išsitraukusi iš pilkšvo smėlio, užsirūko tą pačią motinos mėgstamą cigaretę. Keturiolikmetė įlipa į jūrą beveik iki kelių ir atsisėda. Juodas vanduo bangomis be putų ir purslų muša jos kojas, rankas, nuo vandens jos oda žvaigždžių šviesoje ima švytėti.
Jauno senelio ir penkiametės ant tilto nebėra.
- Kur jie dingo? – Atsisuku į nugriuvusį namą. – Kaip senelė ir kūdikis?
Keturiolikmetė užverčia galvą į žvaigždes.
- Jau seniai laikas, - taria. Jūra vis labiau artėja ir mano bei dvidešimtmetės pėdos taip pat mirksta juodame vandenyje. Didelės bangos nurimsta. Lieka tik bangavimas, primenantis kūdikystės lopšį.
- Aš tavim labai nusivyliau, žinai, - tyliai prabyla keturiolikmetė, vis tik net jūros ošimas neužgožia jos balso. – Iš tavęs kažko daugiau tikėjausi. Maniau, kad kažko pasiekusi galiausiai susitaikysi ir gyvensi toliau. Kodėl aš galėjau tai išverti? Kodėl ji sugebėjo eiti toliau? – Ji galva mosteli dvidešimtmetės pusėn. – Kodėl būtent tu privalėjai taip pasielgti? Negalėjai palaukti, kol mirtis pati ateis? Negalėjai dar truputį palaukti? Gavai iš gyvenimo visko, ko troškai. Tai ko dar tau trūko?
Vanduo jau beveik siekia kelius. Ištiesinti keturiolikmetės plaukai pradingsta jūros juodumoje. Ji ima plūduriuoti vandens paviršiuje. Žiūri į dangų. Žvaigždės atsispindi jos akyse, bet ne jūroje.
- Kokia graži netikra naktis, - sušnabžda ji. Ir panyra po vandeniu.
- Iš tiesų, - prabyla dvidešimtmetė. – Naktis tikrai netikra. – Įtraukia dūmą. Nežinau, kaip tau tai paaiškinti, bet tu juk ir pati supranti, kas vyksta, ar ne?
Norėčiau nesuprasti.
Suprantu.
- Taip.
- Juk supranti kad nusižudydama nužudei ne tik save, bet ir tai, kas buvai – tą penkiametę, kuri praėjo tiltą, šitą keturiolikmetę, kuri ką tik nuskendo, taip pat mane, nes aš tuoj išeisiu, ir dar daugelį kitų – juk supranti?
Man tai visai nerūpi. Niekad nebuvau apie tai pagalvojusi.
- Suprantu, - sakau. – Aš visai nenorėjau to padaryti.
- Bet padarei. Neiškentei. Nebegalėjai. Aš visiškai tave suprantu. Tik liūdna, nes dabar mūsų nebėra. Bet visų kada nors nebeliks. Tai koks skirtumas, kada.
Sudrebu. Nuo šalčio, nuo siaubo, nuo skausmo, nuo jūros juodumo ir nuo mirties nežinomybės.
Dvidešimtmetė įtraukia dar vieną dūmą. Vanduo jau siekia mudviem juosmenį, bet ji ima eiti toliau į jūrą, paskutinįkart atsisukdama į mane:
- Na, tai baigta. Sudie. Laiko turi nedaug, tad eik pasikalbėti su tuo, kuris geriausiai supranta mirtį. Juk tai visados buvo tau labiausiai patinkanti tema.
Dvidešimtmetei netrukus tapus tamsa, atsisuku į traukinio mašinisto švyturį ir, vaduodamasi iš savininkiškos vandens galios, einu. Švyturys nedidelis, laipteliais užlipu lengvai, viduje prieblanda, matosi neryškūs mašinisto kontūrai. Pamatęs mane jis džiugiai nusišypso ir pakviečia atsisėsti ant grindų šalia. Nežiūrime vienas kitam į veidą.
- Keista tave matyti, - prabylu. – nemaniau, kad taip gerai tave prisimenu.
- O aš džiaugiuosi, kad tau tiek pavyko nuveikti su tais keliolika tau duotų metų.
- Nemanai, kad blogai pasielgiau.
- Aš nieko nemanau. Padarei, ką turėjai padaryti. Turėjai darbą, kurį mėgai, pomėgių, kuriais pasidžiaugdavai, ir šeimą, kuri tave labai vertino. Tau pasisekė.
- Bet kas iš to? – klausiu. – Dariau visus tuos dalykus, kurių gal net nenorėjau daryti, o dabar mirštu, nes pati pakėliau prieš save ranką. Būsiu užmiršta ir aš, ir mano vyras, ir sūnus, ir visos mano knygos, ir visa visa. Niekas nebuvo svarbu.
- Viskas svarbu. Pasaulyje nėra nesvarbių dalykų. Bet svarbiausia – tai, ką darai dabar.
- Kalbu su tavimi?
Mašinistas sukikena.
- Taip. Bet ne tik tai. Tu sėdi neveikiančiame švyturyje. Šiaip jis turėtų rodyti laivams kryptį. Bet jis negali to padaryti. Nes švyturys neveikia. O ir šitoje pabaisų jūroje nėra plaukiančių laivų, jie seniai nuskendę. O gal net niekad nebuvo pastatyti.
- Aš irgi neveikiu, - sakau. – Ką apie mane galvos mano sūnus?
Pasirodo, jūros vanduo pakilo ypač daug. Jis ima pamažu veržtis į švyturį. Kojų pirštais juntu ledinį šaltį.
- Jis užaugs žinodamas, kad jo mama nusižudė, kai jis buvo kūdikis. Kad sirgo depresija ir turbūt jo nemylėjo. Kad jo motina pasirinko mirties nežinomybę, o ne gyvenimą su juo. Ir tai jis amžinai nešiosis savyje. Ir susilaukęs perduos šitą skausmą savo vaikams, kaip tavo tėvai perdavė tau, o jų tėvai – jiems. Tai uždaras ratas.
Vanduo apima mus abu. Nematau, bet žinau, kad liko tik galvos.
- Tačiau, jeigu viskas vieną dieną baigsis, reiškia šis skausmo ratas taip pat kada nors užsibaigs?
Mašinistas apkabina mane per pečius. Jam tik šešiolika ir jis miręs, tačiau žino. Jaučiu, kad žino.
- Taip, skausmo ratas kada nors užsibaigs.
2020-08-15 21:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-15 22:07
gogo
5 neskaičius bet pakankamai neblogai jei keliose pastraipose
nenusirista iki grafomanijos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą