Pasauli, aš tave myliu, nes...

Kitą kartą, gražioje karalystėje gyveno mergaitė. Jos mama buvo seniai mirusi, o tėtis gyveno taip vargingai, kad visai nebeturėjo ko valgyti. Vieną dieną, nebetekęs vilties ir negalėdamas žiūrėti kaip jo vaikas miršta iš bado, tėtis paliko savo mergaitę vieną be griūvančioje trobelėje, o pats, iškeliavo į kitą tolimą karalystę, vildamasis kada nors sugrįžti ir pasiimti savo vaiką. Mergaitė nežinojo kas nutiko jos tėčiui, todėl nusprendė, kad jis bus nelaimingai žuvęs ir dabar tikėjo, kad jos mama saulė, pasikvietė tėtį mėnulį, pas save į dangų, ir jie pasikeisdami, vienas naktį, kitas dieną saugoja savo mergaitę.
Iš pradžių mergaitę viskas gąsdino, ji nepasitikėjo ne tik žmonėmis, bet ir medžiais, žole, miško gyvūnais. Dieną naktį susisukusi lindėjo po lova ir graužė užsilikusią duonos kriaukšlelę, ar kokį rastą grūdą dar nuo anksčiau gulintį, kai kartu su ja buvo ir tėtis. Vienintelė mergaitės draugė buvo apkūni, apvaliais skruostais, visada suktukais susuktais plaukais moteriškė vardu Baimė. Šiaip jau ji buvo visai maloni, guodė mergaitę kaip tik galėdama, pasakojo kokie pavojai jai gresia išlindus iš po lovos, kas baisaus gali nutikti vienai miške, jei sutiktų kokius baisūnus žmones, ar dar blogiau, o baisiausias košmare, jei sugalvotų viena traukti į miestą. Vieną dieną, prie Baimės ir mergaitės kompanijos prisijungė iš nežinia kur išdygęs vyriškis, jis buvo toks liesas, kad atrodė, jog yra permatomas, tik kairėje ir dešinėje rankose sunkiai tempė didžiulius būgnus, kurie vos, vos tilpo po lova. Atėjūnas prisistatė vardu Alkis ir lyg niekur nieko, įsitaisęs kaip įmanoma patogiau pradėjo mediniu pagaliu trankyti būgnus. Baimė ir mergaitė puolė dengtis ausis, bet niekas negelbėjo. Galiausiai, mergaitė apsižiūrėjo, kad baigėsi visas maistas, o Alkis taip siaubingai garsiai daužė būgnais, kad ji nusigando, jog gali išgirsti išbadėjęs vilkas ar meška ir suryti juos visus tris. Todėl, tylutėliai, kaip pelytė, šliauždama pažeme, išlindo iš po lovos, atsargiai nužvelgė visą namelį, ar kur nors netyko koks pavojus, tada pirštų galiukais pritipeno prie lango, atsargiai pasistiebė ant pirštų galiukų ir pamatė, kad sode jau sunokusios vyšnios lenkia seno medžio šakas. Pamačiusi raudonas vyšnias, pajuto, kaip burnoje ėmė kauptis seilės, o Alkis iš visų jėgų, paklaikusiomis akimis, tvatijo būgną. Mergaitė taip norėjo valgyti, kad visą savo Baimę palikusi po lova ir kaip užhipnotizuota, žiūrėdama į prisirpusias kraujo raudonumo vyšnias nulingavo į sodą. Atrodė, kad medis ją sveikina pagaliau atėjus ir dar žemiau nulenkė savo storas, raudonomis vyšniomis aptekusias šakas. Iš pradžių mergaitė atsargiai nuskynė vieną vyšnią, ji buvo ryškiai raudona ir tokia sultinga, kad nuo jos skonio salo mergaitės širdis. Ji abiem rankomis puolė skinti vyšnias ir grūdosi sau į burną, o vyšnia vis linksmiau lingavo ir šakoms palengvėjus stiebėsi aukštyn. Mergaitė kabinosi už vyšnios šakų ir kilo į viršų. Pirmą kartą per septynerius metus ji vėl juokėsi ir dainavo kadaise dar mamos išmokytą dainelę. Prisikirtusi iki soties vyšnių, mergaitė laiminga nusirioglino žemyn iš medžio ir niūniuodama patraukė į savo namelį, kuris per visą laiką buvo visai neprižiūrėtas ir dabar graudžiai verkė. Mergaitė prisėmusi vandens gražiai nuvalė pajuodusius langus ir sienas, iššlavė visus šapus, išskalbė ir sulopė suplyšusią patalynę, užuolaidas ir drabužius, ant stalo pastatė šviežių gėlių puokštę. Atrodė, kad buvęs liūdnas ir pakrypęs namelis atsigavo kartu su mergaite, ir dabar namelis vėl švytėjo iš laimės, ir dar tą pačią dieną, į svečius užsuko dvi naujos viešnios Laimė ir Viltis.
Laikui bėgant, mergaitė išmoko visai neblogai tvarkytis savarankiškai. Vasarą rinko uogas, rudenį grybus, išmoko žiemai pasilikti maisto, kad badu nemirtų iki pavasario. Miške susirado draugų paukštelių ir stirnų, kurie nebebijojo mergaitės, bet patys, draugiškai ateidavo ir palaikydavo jai draugiją, ypač gūdžiais žiemos vakarais. Visa ko mergaitei reikėjo ji gaudavo iš miško - maisto, malkų pasikurti ugniai, vandens iš šaltinio, net kailių ir odos iš nugaišusių gyvūnų. Kai upėje prisiveisdavo per daug žuvų, jos pačios šokdavo mergaitei į kibirą, jei miške prisiveisdavo per daug zuikių, jie patys ateidavo pas mergaitę į namus. Ko gero, taip viskas ir būtų buvę, jei ne karalius, vis dažniau išjodavęs pamedžioti į mišką. Jis pats dar to neįtarė, bet mergaitė jau kuris laikas buvo pastebėjusi, kad karalius dažnai prajoja pro jos namus ir rūpestingai slėpėsi, kad jos nepamatytų. Tačiau po kiek laiko kartu su juo pradėjo jodinėti ir dar vienas žmogus, kažkokia moteris. Nuo tada, karalius atrodė labai laimingas, visada linksmai juokėsi, jo akys spindėjo ir dažniau žiūrėdavo į savo gražiąją palydovę, nei į kelią. Kartą šitaip užsižiūrėjęs įjojo tiesiai į mergaitės namus, išversdamas kėdę, stalą ir kaip reikiant įvarydamas baimės mergaitei. Paskui karalių švelniai juokdamasi, ir smalsiai dairydamasi įėjo ir jo naujoji palydovė. Mergaitė kartu su Alkiu ir Baime kaip buvo įpratusi slėpėsi kamputyje po lova, tik išdavikės Laimė ir Viltis linksmai suposi ant kėdžių ir suokalbiškai rodė ženklus kur pasislėpusi mergaitė. Karalius, nesunkiai jas rado, pakėlęs lovą, ištraukė drebančią mergaitę, labiau panašią ne į mergaitę, bet į laukinį žvėriuką – plaukai buvo tokie ilgi, kad siekė žemę, purvini ir susivėlę, aplipę šapais, žemėmis, ir kažkokiais augalais, mergaitės oda buvo beveik juoda, suodiname veidelyje švietė tik balti dantys ir balti akių obuoliai. Akys buvo ryškiai mėlynos ir dabar žiūrėjo į karalių su begaliniu Įsiūčiu ir Baime. Kurį laiką ramiai kabojusi ant karaliaus rankų, staiga mergaitė pradėjo baisingai klykti, draskytis, muštis ir kandžiotis, tol muistėsi ir blaškėsi, kol karalius nebesuturėjęs ją paleido, tada mergaitė pripuolusi įkando karaliui į koją, pati kažką baisingai gargaliuodama staiga atšoko, trenkėsi galva į lovos kraštą, sustugo iš skausmo ir inkšdama kaip sužeistas žvėriukas nulindo į tolimiausią kampą po lova. Ten tvirtai apsikabinusi Baimę ir jos pusseserę Paniką tik kažką neaiškiai gargaliavo ir ūbavo. Karalius ir pats išsigando tokios mergaitės reakcijos, todėl šalia lovos, ant grindų padėjo savo palydovės atneštą sūrio gabalėlį ir paliko mergaitę vieną. Karalius nesirodė tris dienas ir tris naktis, tačiau mergaitė buvo taip išgąsdinta, kad visas tris dienas ir naktis pralindėjo po lova, mirdama iš Alkio ir Troškulio, o paliktas sūrio gabalėlį antros dienos rytą nusinešė pelė. Ketvirtos dienos rytą mergaitė išgirdo aplink namelį kažką įtartinai traškant, ji dar stipriau įsitvėrė Baimės ir iššiepė dantis. Netrukus namelio durys su didžiausiu trenksmu išgriuvo į kiemą, o tarpduryje pasirodė du stambūs ir aukšti karaliaus sargybiniai. Jie vikriai pakėlė lovą ir dviese tvirtai suspaudę paėmė ant rankų klykiančią ir besispardančią mergaitę. Kartu su Baime, Panika ir Įsiūčiu kareiviai mergaitę įkėlė į narvą ir ten ją uždarė. Tik Laimė ir Viltis drąsiai užsiropštė ant narvo viršaus ir linksmai tabalavo kojomis. Iš pradžių garsiai rėkusi ir draskiusi mergaitė dabar drebėdama apsikabinusi Baimę, Paniką ir Įsiūtį lindėjo narvo kamputyje ir paklaikusiomis akimis žiūrėjo į karalių, kuris iš pradžių bandęs raminti mergaitę maloniai šnekindamas, dabar tik tyliai žiūrėjo susirūpinusiu žvilgsniu.
Karalius mergaitę parsivežė į savo rūmus, rūpestingos tarnaitės kaip mokėdamos bandė nuraminti klykiančią ir besidraskančią mergaitę, tačiau niekas negelbėjo. Galiausiai karalius nusprendė kurį laiką savo augintinę palikti vieną ir užrakino mergaitę gražiame ir tviskančiame kambaryje. Su plačia lova su baldakimu, nedideliu staliuku, puošniomis kėdėmis ir atskiru vonios kambariu. Visą savaitę dvi tarnaitės kiekvieną dieną tris kartus nešdavo mergaitei valgyti auksinėse lėkštėse, visaip ją šnekino, dovanojo gražiausius žaislus, pasakojo visokiausias istorijas. Bet vos išgirdusi kažką artinantis mergaitė kuo skubiausiai slėpdavosi po lova ir inkšdavo kaip išgąsdintas žvėriukas. Vieną dieną, tarnaitės atėjo nešinos nauju mediniu žaislu mergaitei, jų nuostabai ji susidomėjusi vartė ir įdėmiai tyrinėjo žaislą, tai buvo karalienės pasiūta skudurinė lėlytė, mergaitė buvo tokia susidomėjusi, kad net nepajuto, kaip tarnaitės atsargiai ją nuvedė ir įkėlė į vonią. Mergaitės kūnelį pirmą kartą gyvenime apsėmė šiltas ir minkštas vanduo, kurio paviršiuje plaukiojo rožėmis kvepiantys muilo burbulai. Mergaitė daugiau nesipriešino klusniai sėdėjo vonioje apsikabinusi savo naująją draugę, kol tarnaitės rūpestingai šveitė papilkėjusią mergaitės odą, skalavo ilgus sulipusius ir šapų pilnus plaukus.  Gražiai nupraususios, tarnaitės iššukavo žvilgančius, juodus kaip anglis mergaitės plaukus  aprengė nauja, balta suknele, pūstomis rankovėmis ir pasodino mergaitę prie stalo, ant, kurio puikavosi įvairiausi valgiai, saldumynai ir vaisiai. Vedama baisaus Alkio mergaitė abiem rankomis čiupo viską kas pasitaikė po ranka ir kaip visada nekramtydama rijo. Karalius su karaliene liūdnai žiūrėjo, tačiau nusprendė kol kas nejaudinti mergaitės pamokomis, o leisti jai apsiprasti ir gal net pamilti.
Karalius su karaliene jau trejus metus buvo vedę, tačiau neturėjo vaikų. Karalienė dėlto labai sielvartavo, ir graužėsi. Rūmuose nebeskambėjo muzika, nevyko vaidinimai, niekas nešoko ir jau dvejus metus nebuvo surengtas joks pokylis. Nors niekas niekada apie tai nekalbėdavo, karalienė jautė kreivus ne tik karaliaus patarėjų, bet ir paprastų tarnų žvilgsnius. Tikriausiai, dėl to karalius su karaliene labai pamilo mergaitę, norėjo ją saugoti ir globoti. Kiekvieną dieną pasikeisdami jie visą laiką būdavo kartu su mergaite, piešė jai įvairiausius piešinius, nešė gardžiausius valgius, atvesdavo įvairiausių gyvūnų, pastebėję, kad mergaitė labiausiai myli stirnas, padovanojo jai net dvi gražuoles stirnas, kurios galėjo laisvai vaikščioti po visus rūmus. Mergaitė apsiprato su stirnomis rūmuose, jau drąsiau, kai manė, kad jos niekas nemato išlįsdavo iš po lovos ir po kambarį kartu su Laime ir Viltimi sekiodavo stirnas. Kartais karalius ar karalienė irgi ateidavo į kambarį, tylutėliai atsisėsdavo kamputyje ir nejudėdami stebėdavo mergaitę, bet vos tik ji juos pamatydavo iš karto puldavo slėptis po lova. Tik stirnos buvo meilios ir drąsiai ateidavo pas karalių, mergaitė tai stebėdavo tylutėliai lindėdama po lova. Bėgo laikas, ir karalius su karaliene vis arčiau prieidavo prie mergaitės, o ji vis rečiau bėgdavo nuo jų slėptis. Kartais visi trys sėdėdavo ant grindų ir žiūrėdavo į lakstančias stirnas, o kartais, kai karalius su karaliene sėdėdavo savo menėje apsikabinę, mergaitė ateidavo ir atsitūpdavo šalia jų.
- Sofija, ar nori valgyti? – paklausė karalius tiesdamas vaisių lėkštę mergaitei, - ar tau patinka vardas Sofija?
Mergaitė nieko neatsakė, tik iš lėkštės pačiupo bananą ir susigrūdo sau į burną.
- Reikia nulupti žievę, pažiūrėk, - tarė karalius imdamas kitą bananą ir lėtai lupdamas nuo jo geltoną žievę, - matai?
Sofija žiūrėjo nustebusi ir susirūpinusi, o jos veide vėl šmėstelėjo Panika, gerai, kad netoliese buvo Laimė, kuri viską sutvarkė kaip reikiant, mergaitė net truputį šyptelėjo. Sofija, jau kuris laikas mokėsi kalbėti ir stengėsi suprasti žodžius, kuriuos sakydavo karalius su karaliene.
- Suradau tau mokytoją, kuris išmokys tave kalbėti, rašyti ir skaičiuoti ir daug kitų reikalingų dalykų, gerai Sofija?
Mergaitė nieko nesuprato, atskyrė tik vienintelį žodį „Sofija“, buvo pastebėjusi, kad karalius su karaliene labai dažnai jį taria ir labai džiaugiasi, kai ji atsisuka. Sofija jau žinojo, kad prie stalo visi valgo su šaukštu ir šakute, žinojo, kad kas vakarą karalienė ateina jos nuprausti, o prieš miegą karalius seka pasakas, tada šalia jos įsitaiso ir Laimė su Viltimi.  Dabar jos dienotvarkėje buvo dar vienas užsiėmimas - mokymasis. Kai tas mokymasis vykdavo ateidavo toks aukštas ir labai, labai liesas vyras su akiniais ir ilga lazda. Jis kalbėdavo Sofijai daug nesuprantamų dalykų, balta kreida rašydavo ant juodos lentos, ir vis baksnodavo ilga lazda. Iš pradžių, per pamokas šalia Sofijos dažniausiai sėdėdavo Baimė, kuri susirūpinusi ir nervingai barbendama pirštais į stalą, žiūrėdavo į tą keistą vyrą su ilga lazda rankoje, kalbantį visiškai nesuprantamus dalykus. Kai jis netikėtai priartėdavo, Baimė taip susigūždavo, kad beveik palysdavo po stalu, tik todėl, kad buvo labai putli ir apvali niekaip negalėjo ten tilpti. Bet po kiek laiko Sofija pastebėjo, kad ir ji pati pradėjo kalbėti kaip mokytojas ir karalius su karaliene. Kasdien išmokdavo vis naujų žodžių ir visi rūmai be paliovos skambėdavo nuo jos čiauškėjimo: „mama, bala, kala“ neužsičiaupdama kartojo ji. O karalius su karaliene labai džiaugėsi, kad mergaitė darosi panaši į žmogų. O nuolatinė palydovė Baimė irgi vis laisviau jausdavosi suole, mat jos iki tol buvęs didžiulis apvalus pilvas, netikėtai pradėjo trauktis. Kuo Sofija daugiau mokėsi, tuo pamokos būdavo sudėtingesnės ir reikalaudavo vis daugiau susikaupimo ir pastangų, norėdamas pradžiuginti mergaitę ir parodyti, kaip džiaugiasi jos pažanga vieną dieną karalius jai padovanojo nuostabų paukštį. Sofija, labai nudžiugo, bet šį gyvūną ji pažinojo žymiai geriau nei karalius. Mergaitė prisiminė, kad kai gyveno miške dažnai matydavo danguje virš medžių ratus sukančius šiuos didingus paukščius, o kartais jie praskrisdavo visai šalia jos. Jie atrodė kaip karaliai dideli ir stiprūs, išdidūs ir drąsūs. Kylantys aukštyn iki pat dangaus karalystės. Laisvi ir laimingi skrosdami dangaus erdvę, jie išdidžiai krankdavo, ir Sofija jiems atsakydavo, o kai mergaitė juos kviesdavo, jie atskrisdavo ir nutūpdavo visai šalia jos. Dabar Sofija sužinojo, kad šio gražaus paukščio pavadinimas yra erelis. Mergaitė dažnai žiūrėdavo kaip jos erelis aukštai danguje suka ratus aplink pilį ir mišką, kuris kažkada anksčiau buvo jos namai. Kaip lėtai ir išdidžiai plasnoja savo plačiais sparnais, kaip drąsiai pasiduoda vėjui ir leidžia jam nešti jį vis aukštyn ir aukštyn. Vieną dieną, šitaip žiūrėdama ji užsiropštė ant stalo, ištiesė rankas ir užsimerkusi prisiminė savo mišką, namus, žvėris ir paukščius, saulę ir mėnulį, lietų ir sniegą, žydinčias gėles ir rudenį spalvotus medžius, nepajutusi žengtelėjo ant lango atbrailos ir užmerkusi akis išskrido. Vėl jautėsi esanti namie, savo miške, jautė kaip švilpia vėjas, teka vanduo, girdėjo čiulbant paukščius, kaukiant vilkus, girdėjo kaip šnara medžiai, kaip auga žolė, jautė kaip Laimė su Viltimi ją tvirtai laiko už rankų, Sofija vėl pajuto esanti rami ir saugi...
Neilgai trukus į mergaitės kambarį užėję karalius su karaliene apačioje, ant uolų pamatė besimėtančią Sofijos suknelę, o ant stalo gražiai padėtas gulėjo popieriaus lapas, ant kurio kreiva rašysena buvo užrašyta: „Pasauli, aš tave myliu, nes... “.