Maža mergaitė mažom kojytėm

Mažos jos kojytės lekia. Nespėja…
Prisėdęs nusprendžiu, kad su šviesa man nepakeliui… įsmunku į juodai užsiklojusį nakties pavėsį. Man ten gera ir jauku, čia manęs nemato niekas, čia manęs nemato Dievas…
Mažos jos kojytės skuba, bėga priekį rankinuko, mažos jos akytės stebi, ieško pasislėpusio šešėlio... tuščias mano protas protestuoja, bet šaukia kažkas… kažkas iš ten, iš širdies rajono, kur karatais dega šviesos ir langai būna praviri, kur moterys skalauja drabužius, o vyrai taiso durų rankenas… bet tik karatais ir tik šviesos. Saulės ten nėra, ją užpustė vėjas… Vyrai šviečiasi neono lempom, vėjo nebėra – pradangino jį niekas, moterys džiovina skalbinius fenais.
Mažos jos kojytės bėga. Bėga, mina pilką asfaltą ir stovi. Stovi ir trypia šaltą balą. O šešėlis neskuba, čia nemato jo Dievas, tačiau ji žino ir mato… Mato stovintį mane ir rymantį, kaip tąsyk aš rymojau prie parduotuvės vitrinos… meilūs jos žodžiai pasklido ir užplūdo mane, kaip mielas alkio jausmas…miela… “porfavor…”
  O buvo šalta. Rūko dūmas baltas… mažos kojytės spardė žemę, mažos akytės stebėjo lempas…