Nulenkiu galvą prieš tave.
suvokiau kad visi
gali klysti,
bet ne tiek, kiek klydau aš.
Ar tu man atleisi?
Nematau tavo akių -
jos apmegztos vilnoniais
siūlais,
sudygsniuotos ašuto virvėm.
Jų nematau,
kad ir kaip stengčiaus.
Tu slepi savo akis.
Kaltė slegia pečius -
rauda nepadės.
Net apsivėlę jausmai
surizgę į atgailos kamuolį
nepadės man šįkart.
Paišinu veidu
nuo ašarų
klupiu
kaip vaikystėj,
kai tėvas man skėlė antausį ir
išrėkė
"tu kalė
bet juokingiausia, kad tu dar maža kalė
kas bus kai užaugsi? "
Ir aš užaugau.
Klupėsiu
priešais
kiek tik reikės
kol tavo akys
vėl nuners man kelią į tave.
Aš ne kalė.