*173008062020

Aš atsuku, užsuku, susuku,
ir vandens prisemia burnos,
O paveikslai nutyla

Kosmosas vis dar ištikimai piešia
petkes ir vienas jis ten saugo,
senąsias klaidas.

Užveriu, perveriu, įveriu
kablį varpui, kur startą
įtūžusiam garvežiui,

ruošiasi duoti - kiaurai mano studijėlės
lentas, drobules ir kalnus,
kiaurai melynes, pigmentus

ir papludimį šukių, greta tris
trikojes taburetes, -
Juodos gal?

štai išdidžius baltinius apsiavęs
ilgais nagais pirštais, puodelį
tiesia svečias,

ir atbula ranka kartu akis, pakelia ir
indą ir ten kiaurymė liūdi saulę zenite
ir ten pakyla paukščiai Maki giesmėje.

- Tadais, kai žengti kiaurai lininę drobę vylė
aliejum teptos grindys ir kedė Cadminė,
ir tamsu kaip širdyje,

kol ne rankose tarp griaučių sielos
plaka, kaip pats gyvenimas, kol
nežina kaip pūzlę spręsti.

ir dangiški, garvežio vitražai,
paskęsta giesmėje ir dūmuos,
ir perverčia kūrinio lapus,

Pirštai pavilgyti liežuvio juodo.
Sėsk, sėsk, prisėsk, va čia va,
išvyks į kitą kraštą.

Tačiau esą Jaunuolio, kur ir kitą
kelią mato. Tu paklausyki to kur
niekada žodžiu nesako

ir senas žvejas,
patikės tau valtį savą.
*

Mano kambaryje trys taburetės
ir tėvas su sūnum,
Save akyse, nesvorio angelo vėl stebi