(Nosolus* – senovės lietuvių javų dievas, 1605 m. minimas jėzuitų pranešimuose. Nosolaus kultas siejosi su žeme ir vandeniu kaip ir deivės Dirvolikos.
Dirvolika* – lietuvių javų deivė, minima 1605 m. jėzuitų ataskaitose kartu su dievu Nosolum. A. J. Greimas mini, kad Dirvolika – tai dievas, liekantis javų lauke žiemoti, kai jo brolis Nosolus parnešamas namo. Anot G. Beresnevičiaus Dirvolika gali būti suprantama ir kaip moteriška dievybė, ir kaip Nosolum brolis-dvynys)
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Ji išsuka degančiais pirštais
sidabrinį padėklą su riedančiu obuoliu
Pamato jėzuitų vienuolynus
maitina pro namus risnojančius galvijus
lekuojančius šunis ant piligrimų tako
stebi našlaitėlio kelionę į šventąją žemę
Sirijas ir egiptus perbraukia javo akuotais
stumteli obuolį kraštan ir grįžta Nesvyžiun
įmesdama į žaizdrą lauko kartografijas
nusišypso metraštininkui rašančiam 1605
Tada lėtai nokina rugį iškvėpdama
ir įkvėpdama
karštą orą
Ji katė žirgas šuo ugnies nasrais
saugantys rugio teritorijas
sužybsi jos akyse gimstantys vaikai
išsidalinę į nacijas ir metalo paukščius
taip parašyta išvažinėto javų lauko atminty
Anuomet išdeginusi akuotais akis
grifams besisukantiems virš lauko
paslapčia jais surišo kurmrausius
kad grifai taikydamiesi pačiupti tik ką gimusius
metaliniais kapliais smigtų į gumbrėtą žemės kaklą
Dirvolika žino kiek žemė gali iškęsti
kvėpavimą retinantį Nosolaus kvepavimą ir delnų ugnį
nes kūnas tik javo luoba snaudžianti dirvoje
kur dievybės pina laiko šaknis iš rugio bambos
Nosolus javų valdovas suglamžo metraščius
žiūri į Dirvolikos atspindį jėzuitų keiksnojimuose
supratęs kad laikas paliesti žemę
ima už rankos Dirvoliką ir plačiai atveria langus
Nė vienas rūmas nė plikis tų rūmų architetto
neatlaiko jo žvilgsnio ir patiesia pilis jiems po kojom
kaip žaisliukus Dirvolikos dalintus vaikams
per sėją daugel metų dar iki Kristaus
Jie kuria raštus iš šešiolikos amžių gyvenimo
palikę paslapčiai tūkstančius metų brandintą grūdą –
Dirvolikos pėdsaką dirvoj kad jį terastų Nosolus
toli nuo žmonių dekalogo
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Pūsdamas karštą orą jis sunokina kvietį
išsipjovęs kviečio formos akis niekam nematant verkia
kad sudygtų Nesvyžiaus kariai ir vienuoliai
pamiršę užrašyti tūkstantmečių pelėsį ant javo
Jis pamiršta kad viskas anksčiau ar vėliau užsidega
tad visuomet susibado kojas ražienose
degant pėdoms prisimena turįs rankas
Karštais delnais suima degantį lauką
nupučia išvažinėtas brydes
ir išlydo stebinčius jas metalinius paukščius
šešiolika amžių lesusius nuo saulės liežuvio akuoto
_ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _ _
Kartą Nosolus sumanė sukurti pradžią
iš žemės paėmė molio puodynę ir joj įsikūręs
stebėjo Dirvoliką miegant po darbo
Dar nežinojo kad pats bus jos rankų iš naujo kuriamas
nežinojo ir savo vardo kai kartą išgirdo ją šaukiant
Nosolau lietus šiandien skaidriausias
Suspėti turi į krintantį dangų kol žemė dar jo nesugėrė
kitaip neatskirsi kur žemė dangus ir kas pirmas numirs
sužaliavęs šiapus pasaulio nauja gyvybe
Išgirdęs vardą pavirto rugio akuotu apraizgiusiu kaklą
švelniai pjaudamas kvietį lyg duoną liežuvio galu
pamilo tai ko dar nesukūrė bet rankose jau turėjo
švelnią javo odeną
Jis tarė raides iš kurių kaip iš meilės atgimė javas
oro skaidulos tarp eilučių žėrėjo Dirvolikos žvilgsnyje
atsakymai apie nepastovumą
suaugo į klausimą
Kodėl
Sprogsta grūdas nors jam neskauda
sprogsta dangus ir prasideda lietūs kodėl
Nosolau tu panašus į grūdą Dirvolika tu panaši į dangų
Kodėl žmogui būtina sėti ir pjauti
save ir gyvybę kai viskas ir taip kas sekundę
kinta vos pagalvojus
Jo širdis stoja prie kiekvieno besikalančio iš branduolio
jis nespėja melstis keikti mylėti
nespėja garsiai užduoti esminio klausimo
O ji jau suriša atsakymus kaip rugių pėdus
papučia prieš vėją pašiaušdama
kad geriau priimtų lietų ir gimtų žmogum
kas pavasarį
Nosolus ir Dirvolika
dvi javo pusės