kai randu tave
pervedu per lauką pilną stiklo šukių
vis vien nežinai jog tai perlai
sakai iki ir aš paleidžiu į vandenį
sakau vanduo ir žydra ugnis blyksteli
oru keliasi lapė kaip liepsna rangosi
jos kojos ausys oranžiniai naratyvai
kai skalauji plaukus liepsnoj – jie atauga
perliejus šaltu žvilgsniu mėlynu mano
kvėpavimu pro vandenį
žiopso vaivorykštės
išsiliejusios gazolinu iš turistų laivo
mėlynais lietpalčiais mojančio tau
kai ritinėji skylančias saules bronzine oda
aš lapė ant tavo peties prieš šuolį
pinu žingsnį po žingsnio ir vis susipainioju
tad krentu į niagaras
ir subilda akmuo į akmenį
bilda kad užsikalčiau į statinę kai maudais
nes žuvų darinėtojai dar nieko nepagavo
tirpstu neatpažintų maudynių garso takely
kaip žuvis neatpažįstanti savo namų
bet vis surandanti akmens olą
kurioje gimsta
trapios ateitys