Rašyk
Eilės (73385)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10379)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tiksliau ir dabar nedrąsu liudyti, ar pro langą toks reginys, ar savyje, tačiau dėl to, kad jis toks, abejoti netenka. Regėjosi, kad padangės prietemoje, surinkęs ir susikrovęs visus savo kelionėje sutiktus kalnus, tiesiog į akis atslenka debesis. Apšerkšnojęs neganda, dar tylintis, žaibuojantis negirdimos perkūnijos, bet jau grėsmingas kaip Griunvaldas, besirengiantis kautynėms.
  – Tai bent! Tai bent! – nusistebėjau mintyse, o šalia atsiradusi Pro kasdieniškai, it nieko neatsitikę:
  – Dzieduli, betgi tai mudviejų su Poe dalia, kuomet mes po visą Visatą ir todėl ar reikia stebėtis. O ir ant  kiekvieno žmogaus liežuvio – taip pat. 
  –???
  – Taip, taip. Ant tavo, dzieduli, liežuvio – irgi.
  –??? 
  Surinkęs burnoje viską, ką radęs, sukilnojau ant liežuvio ir pasiunčiau į skrandį. Tačiau susitarti su savo  protu nebuvo įmanoma. Apglostydamas akimis tai debesį, tai Pro, išgirdau, ką dabar pats sau vadinu „Lemties giesme“, o jos gamyba irgi iš niekur – nereikėję jos man nei ieškoti, nei išmokti, nei kitaip pasirūpinti, kad ji atsirastų, tačiau ji atsirado ir net  negebu pasakyti – kada? Atsirado ir prilipo, pasidarė reikalinga gal būt labiausia dėl to, kad nedraudžiau jai laisvai elgtis žodžiais „nesėdau“ ir „įsėdau“. Suklusau, kurį šį kartą iš jų pagiedos. Pagiedojo taip, lyg pati giesmė būtų užgiedota tą pirmą kartą, kai dar netgi nepamanyta, kad bet kurį giesmės žodį reikėtų keisti, o ir pačią giesmę kažkas imtųsi  įvardinti „Lemties giesme. “  Savo lemties giesme.

Dievas davė man protelį,
kad nesėdau į laivelį...


  – Suspėsim, dziedul, dar suspėsim, o kaip jau ten bus – tebūnie jo valioje. O kad tu su juo sutari – tik geriau, – pasakė Pro.   
  Aš? Su Dievu? Sutariu?
  – Ir dar kaip!  – atsakė ir truktelėjusi už baltinių  rankovės, pasiūlė pašnekesį pratęsti prie puodo. Neva, taip prasmingiau, išvaizdžiau būsią. – Dėl  euro nenusimink, paskolinsiu, jeigu prireiktų.
  Netgi ir pinigus mano suskaičiavusi, pagalvojau, tačiau tai irgi buvo tuščias užsiėmimas, kuomet nedvejojau, kad jos žinojimas galingesnis negu mano pajautos. Laimėti galynėmis nėra jokių šansų. Mano numanymai dažnai nepasirodydavo, tyčia netyčia išnykdavo ir todėl, matyt, ne šiaip tariama, kad viltis yra kvailių motina. Aš nesikratau ir tokios motinos, nes jau įpratęs kažko viltis, tikėtis, sulaukti. Vilties reikaluose smagu ir protinga pabūti su dar neatėjusia dalia. Ir dar kaip smagu! Ten savęs kvailio niekuomet neregėdavau, niekuomet. Todėl atėjus laikui ir sužinojęs apie neišsipildžiusią viltį, vėlgi smagiai primenu ir sau, ir kitiems – durnas buvau, kvailys. Pasirodyti tokiu it galvoje naujai nušvitusiu irgi būna smagu, irgi kaip atradimas, o kartu ir nemenkos geros energijos pliūpsnis, reikalingas atsispirti į kvailį naujai užmačiai, viliantis, kad  vienas kartas nesumeluos. Kvailiu save matyti ir jaustis tenka neretai, bet man tai ne tas pats kaip  pirštus durimis priverti.
  Sugrįžus Pro (proza) į Pastriekę, jos vienintelės vidujiniam susisiekimui skirtos durys, dažniausiai pasilikdavo neuždarytos. Būdavo metas, kai man  ilgoką laiką visai neprireikdavo kažkur pro jas trenktis. Ačiū die, jau išmokęs, kad kelionėse po Visatą, ir per sieną išeidavau kaip pro nieką. Tačiau dažniausia į visas keliones išsileisdavau pro pietinį  Pastriekės langą. Būtent  pro jį, kur iš Europos centro, prašokęs Vilniaus miestą, įsilesdavau vis giliau, ir giliau į pietus už  Merkio, už Ūlos, kur  galėdavau atsikvėpti savo paties pradžia. Ak, ir  dabar, beje, sunku įtikėti, kad tas Pranucis, tėra tik... Tačiau kai esu toks, man smagiau pacituoti, tuomet ką tik iš lopšio iškeltą Joną Grigą, dabar  savo raštuose tariantį: masė ir energija yra vienas ir tas pats... Profesorius daug nuveikė, kad visi tai  žinotume, neišskiriant ir mano dienoraščio užrašuose saldainių ieškančios Luttutės. Ir vis dėlto masė ir energija yra tas pats! Išeinu (ar pareinu) per langą, išeinu (ar ateinu) pro sieną...
  – Tas pats, Pranuci,  dvi tos pačios monetos pusės tarytum, – girdžiu profesorių Joną Grigą. Tik dabar, ir ypatingai kai atvyksta  į tėviškę, į Užuraistę, profesorius kažkodėl labiau panašus į bitininką negu fiziką.
  – Vilką minim – vilkas čia, –  atsiliepia Pro ir  pakėlusi prie puodo ant staliuko padėtą eurą,  pakilnoja, pasupa jį, paskui iš saujos mestelėja aukštai  viršum galvų ir netrumpą laiką žvalgosi, dairosi aplinkui save  toli toli, iki Singuliarinio Taško. O savo tokį pokštą, fokusą ar kaip teisingiau pasakius, užbaigia pasiteiraudamas:
  – Kas pasakė, kad Rodakinos nektarinai – po eurą?
2020-07-31 21:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-06 16:04
Gringo
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-31 23:46
lllllllll
juokiasi puodas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-31 22:07
gogo
už netikrumą
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (4)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą