NuarKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Mes paliekame įbrėžimus vienas kito išklotinėje! (iš kūrinio „Nuplėšk kelis šimtmečius nuo Diego megztuko“, autorė MacteAnimo)
- Aš maniau, kad tu protingesnis. - žvelgdama į sūnaus rankose laikomus langeliais matematikai išmargintus lapus ištarė mama. - Prieš trejus metus tu dar buvai pirmokas. Visa tai atrodė kaip išdaiga. Dabar jau nebejuokinga. Juk Naujųjų Metų sutiktuvių vakaras. Tau taip norisi sugadinti šventę?
Pasigirdo rakinamos spynos garsas. Nusiavęs batus ir nusimetęs paltą, tėvas svirduliuodamas, netvirtais žingsniais įžengė į kambarį. Netaręs nė žodžio atsisėdo prie balta staltiese užtiesto stalo, už kurio, tarp televizoriaus ant aukštų laibų kojų ir sienos, spaudėsi gausiai išpuošta plastmasinė eglė. Nuo jo dvelkė stiprus alkoholio ir cigarečių kvapas, savo sunkumu užtvindęs orą aplinkui.
- Aš tavęs neginsiu. - piktai ištarė moteris, žengdama į virtuvę. - Tu pats specialiai darai viską, kad tave sumuštų.
- Čia mano dovana tau Naujųjų Metų proga. - vaikas ištiesė negrabiai juodais siūlais susiūtus lapus, su nupieštais juose, kaip bet kuriame kalendoriuje, stačiakampiais.
Kiekvienas iš jų buvo kruopščiai, liniuotės ir šratinuko pagalba, suskirstytas į atskirus langelius pagal tai, kiek tame mėnesyje buvo dienų. Didžioji dalis jų pieštuku nuspalvinti raudonai. Pirmojo lapo viršuje puikavosi užrašas su skaičiais.
- Šiais metais tu negėrei septyniasdešimti dvi dienas. O tai jau gerai, nes užpernai tokių dienų buvo tik šešiasdešimt keturios. O pernai šešiasdešimt aštuonios.
Smūgis delnu per veidą buvo toks staigus ir netikėtas, kad berniukas nespėjo net mirktelėti ir nuvirto ant minkštu kilimu užtiestų grindų. Tėvas jaunystėje lankė bokso treniruotes. Trenkdavo neužsimodamas.
Giliai atsidusęs vaikas atsistojo ant kojų. Kitas smūgis vėl jį parbloškė žemyn.
- Gulėk ant žemės, nesikelk. - pasigirdo mamos balsas iš virtuvės.
Nenorėdama matyti šio vaizdo, ji tyliai, nuleidusi galvą, pjaustė raugintus agurkus mišrainei.
Berniukas dar keletą kartų stojosi ir vis krito šalia stalo.
- Juk sakiau, kad gulėtum! - moteris stovėjo kambario tarpduryje, šluostydama rankšluosčiu šlapias rankas.
- Mama! Aš nieko negaliu padaryti! Aš negaliu padaryti, kad jis negertų! Mamaaa..! Aš nieko negaliu!
Nuo tos dienos praėjo daugiau kaip keturiasdešimt metų. Ne pagal savo amžių jaunai atrodantis vyras, atsitūpęs prie kapo, vienoje rankoje laikydamas baltų didžiagalvių jurginų puokštę, kita nuskynė užsilikusią piktžolę.
- Žinai, tėti, - dėdamas gėles tyliai ištarė jis. - Kiekvienas iš mūsų paliekame įbrėžimus vienas kitam. Pats didžiausias, kurį palikai man tu, tai, kad daugelį metų aš mačiau tavo skausmą, kurį tu kentėjai, kai negalėdavai nustoti gerti diena iš dienos.
Kurį laiką stojo tyla.
- Tuos nelemtus pieštus kalendorius aš suplėšiau dar vaikystėje. - vėl prakalbo lankytojas. - Juk nežinau, kokį įbrėžimą palikau tau. Todėl pagalvojau apie juos. Ir vis tik, aš tau niekuo negalėjau niekada padėti. Gal tik nupirkti šią kapo vietą gražiausiose privačiuose kapinėse. Kai dabar pagalvoju, tik tiek.
Atsistojęs ir trumpam pagarbiai nulenkęs galvą, jis nuėjo link tolumoje matomo išėjimo.
