Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Sparnų nėra, o skaičiuoju žiemas, pavasarius, vasaras, rudenis

Frazė iš kūrinio „Rodakinos nektarinai – po eurą“ (aut. Pranas)

Senas namas, išmokęs maskuotis nuo svetimų akių po nerūpestinga išore. Pietinė siena išsipuošusi vynuogių vijokliais, rudenėjančiais rytais pakeleivingas akis gundančiais rasotomis, kūgiškomis vynuogių kekėmis.

Kaskart atvažiuodama ji šyptelėdavo, prisiminusi iš vaikystės išnyrančius biblinius žodžius “Nesėkite ir nepjaukite, kas savaime užaugs dirvose, uogų nerinkite neapkarpytuose vynuogynuose, ” (Lvt 25 11). Ir su kiekvienais metasi vis labiau apgaubiančios namą vynuogės Rodakinai primindavo saugumą ir šilumą, kurią jai dovanojo ją priglaudę seni žmonės. Net ir dabar jos paslaptys saugomos tik čia, kur ji neslepia savęs ir užsimiršta.

Žemos sutrūkinėjusios lubos. Kampuose vorai gelsvais kryžiais, keliantys panišką pagarbą, saugo įpynę į tinklus tamsiausias sielos paslaptis, tas kurios pavirto pamėklių veidais, stingdančiais kraują, nevilties nuodėguliais ir užgniaužtomis gėlos mintimis, vis ieškančiomis slapto prieglobsčio ir tik čia jį suradusiomis už saugių, sidabrinių voratinklio grotų. Kad neaitrint, kad su visam palikti tyloje kryžiuoti sargybiniai niekam neleidžia artintis ir išdidžiai džiūgauja, pamatę išgąstį mėginančio priartėti akyse.

Vietomis tuoj atšoksianti, aplaupyta storasluoksnė tapetų oda, vis dar išgalinti apsaugoti nuo svetimo atšiauraus vėjo, nors jau išpūstomis bangomis sverianti žemyn. Gailiai suskilę langai, atvykėlių ir laiko subraižytomis vidinėmis palangėmis. Ant įkaltų vinių pakabintos rūdžių sužalotos keptuvės, keli samčiai ir rėtis, kadais žmones džiuginęs miltų dulkėmis. Senas pečius praeities kartas sotinęs duona ir pyragais. Grindys medinės, menančios jos vaikystę, susirinkusius giedrus kaimynų veidus ir jų sugrubusias rankas.

Komodos lakas patamsėjęs, suskeldėjęs. Dėželėse prisiminimai, vieni tvarkingai sudėlioti, o kiti supūsti į apdulkėjusius kampus. Yra tokių, kurių liesti negalima dėl plėšiančio skausmo ir ji supranta, kad apie tokius geriau nutylėti. Jeigu labai prireiktų geriau ištraukti kiek aptrupėjusius ar minkščiau aplipusius plunksninių pagalvių pūkais. Dėl tų ramu, juk jie seni, primiršti ir niekam neįdomūs. O jautriai spurdančių rodyti nevalia. Juk net ir tie žmonės, kurie gyvena skausme ir vietoje trapių rugiagėlių augina usnis, kalba apie šviesą, gėles ir džiaugsmą. Ir kai pripranta, kad ir adata badyk, neišleis nei garso, kad neišsiduoti, neparodyti, nenuvilti.

Prieangyje vis dar kabo lauko drabužiai, kurių giliose kišenėse taip pat rastum užkalkėjusių ir sudžiūvusių skaudulių liekanų. Bet pro jas ji dažniausiai prabėga, nes čia pat aukštas slenkstis, kurį peržengus prasideda visai kitas pasaulis. Išėjusi įkvepia pilnus plaučius svaigaus oro ir atminty iškyla vos vos judanti rytinė migla. Ji jau mato save bėgančią, besisukančią, besijuokiančią, mėginančią visu kūnu išsklaidyti vandens lašelius, pro kuriuos tuoj tuoj prasimuš rytiniai saulės spinduliai.

Kairėje takas vedantis prie šaltinio. Sraunus vanduo žybčioja saulėje ir nedarniai linksmomis bangelėmis teka žemyn bruzgynais ir senais medžiais apaugusiu kalnu. Ji priklaupia prie versmės ir geria kol dantis užgelia iki pat šaknų, po to prisėmusi pilną kibirą vandens, neša jį į ganyklą. Brenda per jai dar per aukštą žolę, jau iš toli atskirdama pažįstamą juodmargės baubimą. Dar priklaupusi pusiaukelėje, nupučia šapelius ir geria, žiūrėdama į raibuliavimą kibiro dugne.

Dabar sėdėdama sode, ant bene šimtą metų skaičiuojančios obels šakos pritaisytų sūpuoklių galvoja ir niekaip neįspėja mįslės, kodėl praeitis nušvinta tais prisiminimais, kurie truko taip trumpai, tik vaikystės vasaromis ar dar trumpiau. Visi šildantys praeities pojūčiai, nušvintantys blyksniais, taip giliai įsišakniję slepiasi viduje. Jie jos šventai saugomi ir brangesni už auksą ar deimantus. Jie mažo žmogaus šviesi gyvenimo pradžia.

Su prisiminimais apie gyvenimą tarp pilkai sidabrinių blokų viskas kitaip. Jie nepalieka niekada, jie įtempti it stygos, jie stilingi ir nupoliruoti. Jiems svarbūs „Armani“ švarkai, „Versace“ kaklaraiščiai, šilkinės pižamos, taurūs „Chanel“ ar „Christian Dior“ aromatai. Gal ne tokie dvasingi, kaip kuklios ramunėlės ar žaismingų naktinukų kvapai, bet kaukštelėjusi kulniuku prabanga jaudina ir praeitis lieka anapus skendinčiam rūke. Ir tik retais spingtelėjimais sužiba Didžiaisiais Grįžulo Ratais, grįžtant iš priverstinio vakarėlio naktyje; Padvelkia alyvų kvapu pro atvirą pravažiuojančio automobilio langą ar sugraudina nudilgintų kojų prisiminimais, pamačius, stovinčios turguje močiutės rankose, dilgėlių glėbelį.

Tik ant senų sūpuoklių ji supranta, kaip pavargo nuo kalbų apie lyderystę, nuo vedamų seminarų ir mokymų, nuo kylančių tikslų ir keliamų planų, nuo koučingo ir pardavimų technikų, nuo tobulo kūno kulto ir elitinių uždarų pobūvių. Kolegos patyliukais niekindami vieni kitų pasiekimus, lyg plėšrių paukščių snapais mėgina atimti grobį ir aukštų pastatų kabinetuose povandeninės drumstos srovės stringa už apkalbų ir klastos grumstų. Daugeliui tamsios tėkmės paplauna kalno papėdę, neleisdamos įkopti į viršūnę, kad ryškiomis žvaigžėmis įrašyti savo vardą paukščių tako centre.

Nusispyrusi aukštakulnius ji nušoka nuo sūpuoklių ir ištiesus į šalis rankas sukasi kaip tadais, kai dar lažinosi su kaimo vaikais, kuris po dvidešimties apsisukimų ilgiau išstovės užsimerkęs. Tik dabar ji pritūpia, bijodama įsitaisyti antrą, visam gyvenimui liekančią žymę. Kiek patupėjus atsigula viduryje kiemo ir jos akyse purūs debesys pavirsta į ugnį spjaudančius drakonus ir garbanėlėmis pasipuošusius angelus, skrendančius dangaus karietose, stebinčius ją ir pažįstančius taip gerai, kaip pasaulis žino Vitruvijaus žmogų. Delnais ji liečia žolę, ilgai šukuoja, švelniai suka apie pirštus... Tik staiga smarkiai suėmusi ištempia, palaiko ir vėl paleidžia, nedrįsta rauti. Juk taip ir ją išrovė iš nebūties ir nušveitė į žemę, niekam nereikalingą ir svetimų žmonių priglaustą. Ir kas dabar!? Po viso to ką ji įrodė kitiems, pasiekusi visuomenės sukurtas aukštumas, kuriose taip ir neatrado ramybės sau.

Pilnos gėlos ašaros rieda per skruostus. Rodakina susiriečia lyg įsčiose ir slegiantis inkštimas išsilieja kūną purtančiu kūkčiojimu. Gal jau gana, gal spjaut į viską ten?! Jos niekas nesupras, bet argi tai svarbu jau tiek pasiekus? Ji net nepasakys kur dingus, tiesiog išeis iš to pasaulio, kuriam nebuvo sutverta. O čia ji juk tokia tikra ir prieš kitus, ir prieš save, ir sau. Vien pagalvojus apie tai, kad senas šiltas, sportinis kostiumas, susiūtas matomiausioj vietoj, mielesnis ir vis dar saugomas dėžėj čia vėl priliestų kūną, atgimtų gyvenimui, nereikalautų persirengiant mestelti siūlę taip, kad kitos damos pamatytų prabangą demonstruojančią originalo etiketę. Kitam tai tokia smulkmė, bet tik ne jai, pavargusiai nuo aptemptų kostiumėlių ir tiesios nugaros, pasibaigiančios pakaušyje suveržtu griežtu kuodu.

Staiga suklūsta ir vienu vėju atsistoja, nusikrato nuo savęs šapus, besiaudama aukštakulnius valosi ašaras ir visa nukaitusi stengiasi šypsotis, nors kol kas tai labiau panašu į išmoktą grimasą nei į šypseną. Slaptai baikšti žiūri ištempus kaklą į burzgiančio automobilio pusę ir tikisi, kad niekas neužsuks. Kol kas ji dar nežino, kad už upelio, kitame pievos pakraštyje turi kaimyną, jau pabėgusi nuo aukštų sienų ir pasiplaukiojimų jachtomis. Rodakina, pasislėpusi už putino krūmo, stebi lėtai riedantį automobilį, mato vairuotojo pasuktą galvą į jos kiemą, palydi žvilgsniu nutolstant ir lėtai, garsiai sako sau:
- Kaip greitai moku keisti kaukes. Nejau esu tokia bailė, kad net bijausi būti savimi? Sparnų nėra, o skaičiuoju žiemas, pavasarius, vasaras, rudenis. Dievas duos dar jų bus tiek pat, kiek jau buvo... – bet ašaromis jau nepratrūksta, tik nutyla ir stovi nejudėdama, lyg transe. Uoslė renka kvapus, klausa pagauna garsus ir jokių pašalinių minčių. Jos asmeninė jogos trenerė pasakytų „esi čia ir dabar“, tik iš jos lūpų tai skambėtų taip tuščiai, dirbtinai, nuvalkiotai, kad net sunku būtų patikėti, kad ji pati pažinus šitą jausmą, ką dabar jaučia Rodakina, pripildyta didžiausios prasmės ir suvokimo.

Ir dabar, pažadinta visai šalia cyptelėjusio paukštelio ji žino, kad yra subrendusi pokyčiams. Tos kelios akimirkos pakeitė jos gyvenimą, atnešdamos aiškų supratimą. Nubrėždamos ryškų brūkšnį atskirianti ją tikrą, nuo tos svetimos. Lyg balsas viduje pasakė, kad iš savęs neišsiners, todėl atėjo metas prabusti žadinamai rytinių paukščių ir užmigti klausantis nakties lopšinės garsų. Čia ji paleis skausmą ir baimę toli į erdvę, nespėjus nevilčiai užaugti iki ilgų saulėlydžio šešėlių.

Ir basos kojos, jausdamos žemės drėgmę ir kiekvieną aštresnį akmenėlį, neša ją ir pasodina ant suklypusios kėdės namo viduje. Ji prisimena mačiusi kitoje pievos pusėje augančius beržus ir pagalvoja, kad pavasarį reikės paprašyti kaimyno, gal leis nusilaužti šakelių šluotoms. O dabar apsidairo aplink, paglosto šalia stovinčią komodą, mirktelėjusi padėkoja kryžiuotiems tinklų sargams ir prasitaria jiems, kad nuo šiol ji bus šalia. Dabar atėjo jos eilė juos saugoti, kol bus pažeidžiami besineriant, auginant naują egzoskeletą, jau malonesnį, tvirtesnį, savesnį, saugesnį. O su laiku ji sutvarkys, iššluos namus, išpūs dulkes. Seni indai susibičiuliaus su naujais ir šaltinio vanduo primins gyvenimo tėkmei apie linksmą, padykusią nuotaiką. Dabar ji kaip sunokęs nektarino branduolys, galintis sutrūkti be skausmo, atiduodantis visus brandžius vaisiaus syvus žmogui. Ji rami ir dar nepavėlavusi, vis dar spėjanti, nors jau kitokia... gal kiek atsargesnė, besimokanti pasaulio iš gamtos ir knygų. Dabar ji turės laiko knygoms... Knygoms, ieškančioms Aukščiausios žmogaus išminties.

2020-07-24 13:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-18 14:36
languota
skaičiuoti dar neskristi
bet su geriausia knyga viskas įmanoma
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-08-01 10:10
Damastas
Jeigu atvirai, įdėmiai perskaičiau tik tris pirmas pastraipas, paskui šokinėjau žemyna laukdamas bent kokio veiksmo užuominos, taip ir atšuoliavau į pabaigą niekur neužkibęs.
Aprašymai tau tikrai gaunasi vaizdingai, gal tik vengčiau visokių personifikacijų, kaip antai džiugaujantys vorai arba namas, kuris slepiasi lapuose - visa tai tik dėl grožio, bet neįtikina ir blaško skaitant.
Turbūt reikėtų padirbėti su kūrinio dinamika, nes nuobodoka skaityti, kad ir gražu.

4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-31 17:40
troliss andusas
Puikus pasakojimas, pati pradžia pagavo lyg už kabliuko. Kiek toliau pasakojimas tęsiasi ir tęsiasi ta pačia gaida. Ir papuoli į monotoniškumo spąstus, todėl 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-30 18:15
Atėja
sodri, vaizdinga kalba, tiesiog viską matai, vientisos, nuoseklios mintys 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-29 12:42
neberijus
darbas toks tapybiškas. tikriausiai tapai. labai gražiai nutapyta visą aplinką. kažkaip trūksta veiksmo. visumoje palieka gera įspūdį 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-26 22:31
twentytwenty
gramatiškumo pritrūko 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-25 21:52
liepos6
parasyta daug, bet gal ir gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-25 10:35
Tiffany neskaitant šuns
Sima Locon, gal jau pastebėjai, kaip aš kabinėjuos prie gramatikos ir stiliaus klaidų, tačiau šį kartą skaitant tavo tekstą man niekas neužkliuvo, jokios klaidos ar klaidelės netrukdė mėgautis įtraukiančiu pasakojimu.

Klaidos ištaisomos. ;)

O parašyta puikiai. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-24 22:49
varna
tai kaip su tais sparnais? pabaigoj lyg ir atsiranda, bet lb netvirtai, kai herojė tampa "gal kiek atsargesnė"... 

trūksta man šiame išieškotų detalių (daug jaukių bei sentimentalių momnt) rašiny polėkio, gal tema suvaržė...

bet į temą atsakyta: sparnų nėra, o skaičiuoju žiemas, pa...

gramatikos duobės: po "kad" bendratis nerašoma, o čia du pilnučiai glėbiai

žodį valdote, skaitosi lengvai, 3,8 apv. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-24 15:27
Pranas
Puiku, velniškai puiku ir nuoširdu. Tačiau prie šio teksto žodis „velniškai“ man ir pačiam pasigirsta kaip keiksmažodis. Labai patiko ir netgi girdžiu, kaip srūva muzika. Turbūt iš mėnesienos. 
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą