Ašara per visą kūną rieda,
Kai ta akimirka ir vėl sugrįžta.
Jauties tokia silpna šiame pasauly,
Lyg paukštis palaužtais sparnais įstrigusiam narvely.
Taip norisi išplėšti sielą,
Išrauti ją, lyg medį su visom šaknim.
Tada gi liktų tik viena tyla, be nieko,
Be skausmo, ašarų ir šauksmo.
Kiekvienas įkvėpimas, tai šukė vėl į širdį,
Kiekvienas iškvėpimas, nauja vilties švieselė, kažkur toli dar vis rusnojanti neryškiai...
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai.
Plačiau...
2020-07-23 21:05
Tikrai nežinau, bet ir viena tyla būna gal skausminga.Tad kur tas aukso vidurys
2020-07-23 11:54
aš blogai miegu naktimis, bet rašyti tai nepadeda, greičiau atvirkščiai. paprasčiausiai reikia staigiai susitaikyti su negrįžtamais praradimais.
2020-07-23 09:12
tokiems reikėtų atskiros skilties ir terapinės literatūros sąrašo :)
2020-07-23 03:25
O, 'paslaptie'!
2020-07-23 02:39
Tiesa, žinau, bet tu ta paslaptis, kuri sudomino mane
2020-07-23 02:38
Arba rašykim bet ką, taip kaip iji šiol.
2020-07-23 02:31
Tai esat žmogus, jei skauda, ne dvaselė kokia:) Gal nesupratot komentaro, atsiprašau...
čia negalima diskutuot beje
2020-07-23 02:24
Dar nepažinau šios laimės, nes kad ir kur pažvelgus apima skausmas...
2020-07-23 02:13
nemigų drauge, aš tik paklausti noriu (o jūs paskui pamąstykit, gerai?), ar: 1)kada buvote paukščiu plačiais stipriais sparnais, na, vienas arba su kitu žmogum? 2) ką jautėt, kai siela leido šaknis vis platyn, gilyn ir, kada tai jautėt? 3) Kas yra lengvas kvėpavimas, kada buvot visaįkvepiantis ir visaiškvepiantis jūs pats?
ir 4) pradėkim nemiegot naktimis, galvodami, kaip parašyti sąžiningą tekstą...