Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Šis gyvenimas primena neapglėbiamus rankomis kalnus. Į vienus kylame, o nuo kitų leidžiamės. Galbūt, jei visi gyventume kalnuose, šio jausmo nepatirtume. Bet tai tik spėjimas. Sniegu apsigaubusios viršūnės atrodo saugios, atrodo, kad ten šilta, ir nesvarbu, kad sniegas šaltas.
Tokia ir žmogaus širdis. Skendi apsigaubusi tuštuma, jei viduje nėra šilumos, kuria virsta jausmai.
Štai akmuo atskilo nuo kalno. Tu stovi ir stebi jį. Paimi į rankas ir meti tolyn. O juk gali būti jo vietoje, ir su tavimi gali pasielgti taip pat...
Į kalnus žvelgiame didžiai – kaip į kažką nepaprastą, stulbinamą. Bet į žmogų taip žiūrėti pamirštame.
Patys stovėsime kalnuose, o žmogui niekada neištarsime: „Tu ypatingas! “
Dažniausiai, net nepabandę, jau sakome, kad neverta, pasiduodame.
Visada galvojau, kad žmogus yra kažkas, ko niekas negali atstoti, bet klydau.
Net tuščias, baltas, nebylus popieriaus lapas sugeba išklausyti ir daug ką suprasti...
2020-07-22 00:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-22 00:35
Svoloč
Jo, lapas yra lapas, jis viską supranta. Baltas lapas. Lapkritys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą