Šis gyvenimas primena neapglėbiamus rankomis kalnus. Į vienus kylame, o nuo kitų leidžiamės. Galbūt, jei visi gyventume kalnuose, šio jausmo nepatirtume. Bet tai tik spėjimas. Sniegu apsigaubusios viršūnės atrodo saugios, atrodo, kad ten šilta, ir nesvarbu, kad sniegas šaltas.
Tokia ir žmogaus širdis. Skendi apsigaubusi tuštuma, jei viduje nėra šilumos, kuria virsta jausmai.
Štai akmuo atskilo nuo kalno. Tu stovi ir stebi jį. Paimi į rankas ir meti tolyn. O juk gali būti jo vietoje, ir su tavimi gali pasielgti taip pat...
Į kalnus žvelgiame didžiai – kaip į kažką nepaprastą, stulbinamą. Bet į žmogų taip žiūrėti pamirštame.
Patys stovėsime kalnuose, o žmogui niekada neištarsime: „Tu ypatingas! “
Dažniausiai, net nepabandę, jau sakome, kad neverta, pasiduodame.
Visada galvojau, kad žmogus yra kažkas, ko niekas negali atstoti, bet klydau.
Net tuščias, baltas, nebylus popieriaus lapas sugeba išklausyti ir daug ką suprasti...