nebuvo kelias tolimas
sunkus nei ilgas
skubėjimas
kaip siūlas trūkčiojantis
vaisius rišant
laukiant jų rausvėjančių
net gi pavėsyje
dabar toji lemtis į saują susiėjo
ir tilpo ir visus mazgus atrišo
prinokome ir krintame
kaip buvo pasakyta
dar nuo Dievo
kurio ieškoti mokė
pagyvenusi vienuolė
aš taip dažnai jos veidą
apgaubtą
regiu paveiksluose
pro menininkų štrichą
jie tapo moteris nuogas
o aš vis užmetu
tarsi save apsaugoti norėčiau
išsiuvinėtą karpiniais
šventuolių kyką
ant jų galvų iš savo saujos
nuplėšta oda
kiek jos dar
paliko