Mano gražiausioji dinozaurė (Vilhelmina)

Aš noriu išlupti dinozaurų odos mėsą. Aš noriu aštrių dantų. Aš noriu įplėšti tiems primatams nagais, ištraukti jų žarnas plikomis rankomis, perkąsti juos pusiau ir paragauti jų šaltakraujo kūno.

Mano genitalijos yra nepatogiai prisegtos prie krūmo atšakos, man sėdint šalia milžiniško ąžuolo, ir joks pozicijos pakeitimas nepadeda…

Arčiausiai manęs esantis raptorius iškėlė galvą miško grindinio tuščiojoje sekcijoje. Jis sukasi lėtai, veidą pakreipęs į šoną, klausydamasis. Jis turi neįtikėtiną klausos pojūtį ir tikriausiai gali girdėti mano kvėpavimą, mano širdies dūžius, mano akių mirksėjimą, mano kaulų girgždžėjimą, mano mažų prakaito lašelių išspaudimą iš porų, mano lipnias rankas, gniaužiančias spinduliuotės-ginklo vamzdį. Tiesiog manęs nemato.

Atsimindamas magiškąjį kung-fu, kurio išmokė mano senis, aš pritūpiu prie žemės ir šoku tiesiai į mane puolančio dinozauro burną, tarp apatinio žandikaulio ir kaukolės, ir, su galingu sprogstamuoju truktelėjimu, nutraukiu dinozauro galvą nuo jo kūno.

Tuomet, staigiu, sinchronizuotu judesiu, dinozaurų masė palieka tolimo kalno keterą. Tarp jų, brachiozaurai ir tiranozaurai tarsi bokštai tarp kitų legionų. Tiranozaurai nešasi milžiniškas, tri-vazmdes bazūkas su barsuko-dydžio torpedomis, pakabintomis per jų masyvias reptiliškas krūtines. Didžiuliai nasrai platūs ir riaumoja, pasirengę neišvengiamam griežimui dantimis. Baisingos uodegos plakasi pirmyn ir atgal už jų, prikaltos dirbtiniais vielos spygliais, papuoštos paparčiais, o maži gyvūnai laksto iš už pomiškio tolyn nuo sprintuojančių hordų.

Mano galva zvimbia. Aš desperatiškai ieškau pabėgimo, trokšdamas kažkokio sprendimo. Dinozaurų puolamoji jėga artėja, jų purvinų, mėsingų kūnų tvaikas stiprėja, aptemdydamas mano protą dar labiau. Aš šmėžuoju savo akimis aukštyn: virš tiranozaurų galvų bokštų – pterodaktilių spiečius.

Stuburai ir kaukolės guli atsitiktinėse šusnyse ar vyniojasi tarsi spygliuotoji viela iš statulų. Geltonos gėlės, lyg bangos, gaubia lauką, pilną kraujo-spalvos plastikinių rožių. Šviežios mėsos tvaikas, kraujuojanti augmenija ir lazerinio parako gūsiai užpildo mano šnerves, apsunkdami mano galvą nuo malonumo. Sumišę su dūmais ir garu ir sprogimais, kurie plėšo medžių lapiją, debesys atrodo grėsmingai.

Staiga, pasirodo išskirtinis dinozauras. Aš neatpažįstu nei jo rūšies, nei jo bruožų. Tiesą sakant, jis tarsi niekas, ką esu matęs, fiziškai ar savo garderobu. Dinozauras mūvi rūžavą chalatą, kuris savo forma ir ilgio proporcijomis primena vienuolių drabužius. Jokių ginklų ant jo krūtinės, jokių šautuvų ar ašmenų, spaudžiamų jo letenose. Nesu matęs nieko tokio nesuderinamo. Bet keisčiausia iš visko yra jo kūno pavidalas. Jokių šarvų ar stuburo, ar dieglių žymių ant nugaros, jokių gumbuotų reptiliškų odos karpų. Jo mėlynai-pilka oda atrodo lygi ir aptempta tarsi guma. Jo snukis priplotas, tarsi banknotas, ir jis turi milžiniškas arbatžoliškas akis.

- Koks tavo vardas? – klausiu, žengdamas vieną žingsnį arčiau.
- Vilhelmina, – ji (mergina!) atsako, ir manau, kad matau šypsenos žymę jos banknotiškame veide.

Aš nerandu išėjimo, bet nesijaučiu užspęstas. Aš jaučiuosi apkabintas ir apgaubtas, ramus, tarsi būčiau apsiaustas persiko odele, tarsi mūvėčiau purų lapių-odos paltą, tarsi būčiau liūliuojamas vandenyno.

Aš sėduosi prie stalo ir imu lupti bulves į dubenį. Aš stebiu Vilhelminą, vyniojančią tešlą tarsi tai būtų pats švenčiausias dalykas. Ji pakelia galvą ir pamato mane, ją stebint.

- Kas? – ji sukikena.
- Nieko, – sakau, kratydamas galvą ir apžiūrinėdamas bulvę rankose. – Tu mano gražiausioji dinozaurė!