Užburtasis

Į sceną ženk – dvejoti pavargai
Būt ar nebūt iš kurgi tau žinoti
Prie upės jau pagirdyti žirgai
Laisvi po pievą bėga nubalnoti

Žirgeliai laumių jau be kamanų
Ir vakaras iš lėto ima vėsti
Pro laiką nepažintą praeinu
Į tolimąjį žiburį į miestą

Kurio per amžius žmonės vis ieškos
Ir į kurį visi per amžius eina
Tarytumei paklydėliai miškuos
Tokioj tamsioj savų minčių buveinei

Klausykis ką tau sufleriai kuždės
Seniai jau mūsų žodžiai parašyti
Nelyg šviesa susprogusios žvaigždės
Kurios nėra bet šitaip aiškiai švyti

Tas žiburėlis mažas vandeny
Kur kitos žvaigždės byra tarsi vaisiai
Ten tavo taškas į kurį eini
Tačiau jo niekada ir neprieisi

Kiekvieną žingsnį tolsta miestas tas
Mickevičiaus ir Milošo mylėtas
Sudėtas per čiurlioniškas natas
Gracingas ir žavus kaip šokis lėtas

Ir tu jo šviesą amžinai meni
Koks Raigardo šviesus ir šventas slėnis
Ir mus juk išskaptuos ten akmeny
Kai rašalas ir kraujas mus suvienys