Tiems, kurie nuvažiavo

Niekas nepastebėjo,
išlipau iš geismų ekipažo.
Kai kurie dar ankščiau nuvažiavo.
Kai kuriems dar pamojau ranka.
Tiek ir beliko,
tik dar sykį ranka pamoti.
Kitus aplankau mirusiųjų gatvėje.
Plati ir akmeninė,
apgaubta tylos ir medžių pavėsio –
mirusiųjų gatvė...
– Ar matote mane, bičiuliai,
aš dar čia... o jūs jau anapus...
Susitiksime.
Ne amžinybė mus skiria,
o tiek nedaug...

Žinau,
trapus tas mano buvimas.
Žinau,
priklausau žemei.
Mano gyvybė
kabo ant plono saiko siūlo,
kuris išdervuotas kantrybe.

Jau nevažiuoju
tuo beprotišku geismų ekipažu.
Greičiau iš lėto,
pėstute einu pasitikti dar vieno:
šokančio šakose,
gimstančio žieduose, pavasario.

Gal ir bulvių šviežių sulauksime.
Jos garuoja krapais apibarstytos ant stalo.
Keliu rūgpienio puoduką už jus –
jau nuvažiavusius.

Jūsų šypsenos
šildo nupoliruoto akmens šonus
ir mano prisiminimus.
Man mielesnė žolė,
kuri be pėdsakų slepia tuos kurie nuvažiavo.

Žolėje jėga, atgimimas – ji amžinai jauna.