Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„... vietoj gėlių tegul po penkis eurus padeda prie karsto…” iš kūrinio „Rodakinos nektarinai – po eurą” (aut. Svoloč)


- Pas tave SMS atėjo.
- Normaliai taip... antra nakties. Marius parašė: „Jeigu dar ko reikėtų, visada jūsų paslaugoms“.
- Kraupoka iš tokio naktį žinutę gauti. Pala, o gal jis... bet iš kur vietą žinotų?
- Nemanau. Šitas greičiau pats sudalyvautų. Jis toks įdomesnis.
Rodakina vos girdimai sušnabždėjo:
- Mentai eina link mūsų? Įsivaizduoju jų veidelius, jeigu namuose kratą padarytų ir šunį urnoje rastų.
- Tššš, mam, tyliau. Dar už “mentus” gausim, - žvilgsnis nukrypo į guminius batus. – Nagai remiasi, Rimvio koja maža.
- Arba nagus laikas kirptis.
- Žiūriu greitai atsigavai, humoro jausmas grįžo, - balse jautėsi šypsena.

***

- Labas rytas, ar kalbu su Rodakina? – senos moters balsas. - Čia Aldona skambina, jūsų buvusi kaimynė.
- Taip taip, Aldute, pažinau. Kaip laikotės, kaip sveikata? - Primerkė akis, žadindama dvidešimties metų senumo istoriją.
- Nelabai kaip. Norėjau paprašyti, kad ateitum. Kai tavo tėveliai mirė daugiau ir nesimatėm.
Rodakina pajuto, kaip smarkiai pradėjusi kaukšėti širdis gėda nudegina skruostus.
- Būtinai užeisiu, o kada reikia?
- Aš visuomet namuose.
- Tai aš tuoj, penkiolika minučių ir pas jus, - išgirdo savo pačios žodžius ir padėjusi ragelį nukeisknojo vis dar pajungtą fiksuotą telefoną.

***

Kai Rodakina grįžo iš Aldonos, sūnus Eimantas jau buvo namuose.
- Būsi ar dar lėksi?
- Jau būsiu.
- Aš dvokiu, tai staigiai į dušą ir aptarsim vieną reikalą.
- Kažkas per smarkiai išgąsdino? – besijuokdamas pagavo jau skrendančią į jį šlepetę.

Rodakiną papasakojo sūnui, kad devyniasdešimtmetė kaimynė prašė priežiūros. Ji paskambino tik tuomet, kai kūne neliko jėgų net nusiprausti. Rodakina nubėgusi nupirko maisto, grįžus padėjo higienos reikaluose ir paėmusi skalbimui drabužius parlėkė namo.
- Ji sakė, kad nori mums užrašyti savo namus. Sakė, kad ji likus visiškai vieniša. Aišku yra sąlygų ir... – Rodakina skėstelėjo rankomis, - aš viena nepavešiu. Tai jeigu tu nori ir sutinki, tuomet, galim imtis.
- Pala, čia ta senelių draugė? Tai gal galim eiti pas ją gyventi, pas ją gi trys ar keturi kambariai.
- Eimantai, aš įžengus į namus pirmu taikymu į dušą lėkiau, tai įsivaizduok kaip ten.
- Šlapimas?
- Šlapimas, senatvė, visko ten yra... Atsakomybė didelė, o ir charakteris jos pa-ti-kėk. Nežinau, sūnau, nežinau ar verta.
- Tai aišku verta. Padėsiu gi. Chatą turėsim.
- Valgyti paruošti ar išmaudyti tai nieko, bet jeigu penkis metus ant patalo gulės, kaip tada? Paėmiau gydytojos telefono numerį, mėginsiu išsikviesti. Vaistų ten trys maišiukai, - Rodakina sukiodama galvą užvertė akis.
- Nu tai jeigu dar ir didelis ligonis, tai pati supranti.
- Suprantu, bet kažkaip... Užgrūzino savo pasakojimais. Net kokių laidotuvių nori papasakojo.
- Nu nu, čia jau įdomu, - komiškas antakių šokis prajuokino Rodakiną.
- Jeigu užkaisi kavos, papasakosiu.

Aldona norėjo būti kremuota, norėjo, kad jos pelenus išbarstytų Santakos vandenyse. Ir kad visi ją išlydintys į krematoriumą vietoje gėlių prie karsto sudėtų po penkis eurus.
- Tai be problemų viską padarysim. Tik dėl pitakėlių reikės kažkaip paorganizuoti iš anksto.
- Dėl laidojimo aš problemų irgi nematau, žėtoną iš urnos išėmei, kad koks vaikas besimaudydamas nerastų, ir išbarstei.
- Ir pinigais būtų dešimt, penkiolika eurų jeigu mirtų per karantiną.
- Ir ne per karantiną tas pats, artimų gi neturi.

***

Šeimos gydytoja neatėjo. Sakė negalinti rizikuoti, nes dirba karščiavimo klinikoje, todėl išvardinus visas Aldonos ligas ir pripliusavus garbų amžių padėjo suprasti, kad atėjo laikas laukti agonijos ir mirties.
Dėl karantino nevažiavo ir notaras, todėl teko ieškoti liudininkų ir rašyti testamentą ranka.
Rodakina įėjus į Aldonos kambarį su lėkšte karštos sriubos pripuolė prie jos:
- Kas nutiko, Aldute? Skauda ką nors?
- Kur jūs taip ilgai buvot?! Kada jūs mane paliksit, kada nebeateisit?!! – ji gulėjo drebanti, plačiai atmerktomis akimis, suspaudus rankose rausvą žaislinį šuniuką. Maža išsigandusi mergytė senos moters kūne. Prasidėjus panikos priepuoliams atsirado reikalavimai likti prie jos visą parą, mat ji užrašė viską ir bijojo būti palikta alkanai mirčiai.

***

Išvargusi Rodakina dienoraštyje rašė:
„2020-05-10 Ponia išsireikalavo cepelinų. Vėlyvą sekmadienio vakarą, karantino metu, iš geriausiai reitinguoto baro mieste! Bet ir tie jai buvo „... mėsa stambiai sumalta... padažas neskanus... “. Aš bėgt į virtuvę, o jinai: „Baikite lakstyti! Duokite pagaliau cepeliną! “. O aš niekaip nepraduriu celofano, baksnodama jį jos prakeiktu buku peiliuku ir vėl bėgte į virtuve. O ji vėl rėkia: „Ko jūs ten lakstot!? Kiek galiu kentėti!? “ Aš klupiu prie lovos, o ji žiojasi ir reikalauja bedante burna. Nuryja pamakalavus per likusias dantų šaknis ir šaukia: „Dar! Dar! ”
Po to prasidėjo vartymas. Taisiau gal 15 kartų, o ji vis: „Noriu kitaip atsigulti“. Ir vėl keliu, nors sunkiai bepakeliu. O kai pagaliau įsitaisė vėl prisiminė: „Dar yra cepelinų? ” ir vėl prasidėjo... Gal tai paskutinė vakarienė ir žemiškas sielos džiaugsmas?
Krisiu į miegą, kaip į duobę. “

„2020-05-15 Iššukavau, nuploviau veidą ir valiau rankas drėgna servetėle (amžiais nepakęsių tų servetėlių kvapo!) O ji tik čiupt man už rankos. Maniau aprėks, nušveis ranką šalin. O ji paėmus ją glosto ir šnabžda: „Jūs angelas... Jūs mano angelas... “. Kaip aš verkiau nuėjusi į virtuvę.
P. S. Prie dešinio smilkinio atsirado ryški žilų plaukų sruoga. Eimantas dar nematė. “

„2020-05-25 Išpildyti visi norai. Tik jau nereikalinga nei įrengta vonia, nei įvesta televizija, nei mobilus. Išėjo ištaikius momentą kai išbėgau minutei užkaisti arbatos.
Širdies masažas neatgaivino, greitoji jau negaėjo padėti. (2020-05-25 15: 55) Pažadą, prie karsto vietoje gėlių padėti po penkis eurus, prisimenu. Įdėsim į maišą ir išleisim kremuoti.
P. S. Man atrodo, kad darant masažą sulaužiau du šonkaulius. Jeigu siela yra bent matė, kad stengiausi. “

***

Trapius nervus erzino neskubantys veikėjai. Vienas neprisistatęs atsikišusiu pilvu, storais užsirietusiais pirščiukais ir ieškančiomis alkanos hienos akimis. Kitas vardu Marius. Juodais, suteptais kirpčiais vis užkrentančiais ant kaktos. Tikras kaulėtosios klapčiukas, pajuodusiais paakiais ir siauromis, suspaustomis į mirties šypsnį lūpomis. Nors Rodakiną per kaukę lūpų nematė, bet besismaginanti fantazija taip pateikė pilną vaizdą.
Liko neišdildomas prisiminimas, kaip dedant ant neštuvų juoduko mėginimas profesionaliai viršun užmesti dešinę ranką pasibaigė Aldonos antausiu jam ir tik tuomet ranka klestelėjo jai pačiai ant veido. Net kišama į maišą ji rodė savo pasiutimą. Galiausiai kūnui pasidavus buvo įdėti du banknotai po penkis eurus, užsegtas maišas ir suveržtas dviem juodais diržais. Rodakinai su Eimantu beliko laukti skambučio kada paimti urną ir atlikti pareigą iki galo.

***

- Mama, jau parsivežu Aldoną. Tik problemėlę turim. Urnos dangtis užklijuotas. Pamačiau tik kai atsinešiau dėžę į auto. Pasukau Mariui, tai sakė, kad visada klijuoja, nebent užsakovas iš anksto paprašo, o mes nieko nesakėm.
- Aiškuma. Nu nieko, vežk, mėginsim atlupti.
- Aš apžiūrėjau, matysis jei dangtį judinsim. Jau sušnekėjau su Rimviu varau iki jo karūnėlės pasiskolinti ir botų. Mėginsiu tvarkingai išpjauti dugną, po to gražiai užklijuosim ir viskas.
- Neklijuok iškarto, galvoju gal tą jos žaislinį šuniuką įdėt į urną? Kažkaip man vis akyse stovi, kai jinai į jį įsikabinus laikė.
- Gerai. Dar reikės kokių pelenų rasti ar ko, kad svoris būtų.
- Sunki?
- Negalvojau, kad Aldona tiek svers, – lengvas krizenimas.
- Tu vairuoji?
- Aha.
- Iki.
- Okey.

***

- Vienu žodžiu... Prasijojau Aldoną du kartus, nerandu žėtono. Kur jis dar gali būti?
- Per ką sijojai, gal tarpai dideli?
- Iš Rimvio sietuką paėmiau, per jį likę smulkesni kaulų gabaliukai neiškrenta, žėtonas tikrai liktų.
- Gal tada dangtelyje. Gal kas keitėsi ar gal urnų mados kokios atsirado. Pati nematau, neįsivaizduoju kaip kas atrodo.
- Nu gerai, žiūriu toliau. Pasuksiu po to.
- Lauksiu. Kaip tik einu pas ją tą šunį paimti.

***

- Žodžiu, vėl pasukau Mariui, tikiuosi dar neužblokavo. Išsiaiškinau, kad dabar Suvalkuose žėtonų nededa, tik Kėdainiuose deda.
- Tai be reikalo ją sijojai ir dar du kartus? - Rodakinai nepavyko sulaikyti besiveržiančio juoko.
- Dabar jinai pas mane majonezo kibiriukuose. Parvežu. Tu ką ten lūžti iš manęs?
- Klausyk, šiandien oras geras, gal išbarstom ir ramu bus. O su urna vėliau susitvarkysim, - valydama ašaras, mėgino sutvardyti nevaldomą juoką.
- Aš už, tik naktį reikia. Ten visada žmonių pilna. O pelenai tokie... ką aš žinau, labiau į gipsą panašūs ir kauliukai girdisi, kai kratai.
- Žvyro įpilsim, svarbu svoris. Neleisim niekam kratyt.

***

Pusė dviejų nakties. Beveik pilnoje jaunimo Santakos aišktelėje keistokai atrodanti porelė priparkavo automobilį. Jaunuolis vienoje rankoje nešantis ilgus žvejo batus, kitoje popierinį pirkinių krepšį ir dviem dešimtmečiais vyresnė moteris, laidotuvių procesijos greitumu, patraukė link vandens.
- Galvojau, kad bus tuščia, visgi karantinas ir naktis. Tiesa, dar radau truputį šventinto vandens, tai įpilsi į pelenus. Maža kas, o gal tikrai kažkas ten yra, - Rodakina kilstelėjo žvilgsnį į dangų.

Kiek įmatė akys tamsoje, prie vandens besislepiančių porelių nebuvo.
- Bet oras kaip užsakytas ir dangus pilnas žvaigždžių. - Eimantas įbrido ir pasigirdo atidaromas kibiriuko dangtelis. - Kaip gražiai byra, tokiom smulkiom bangelėm.
- Nematau kaip gražiai, bet aš jos du kart įkvėpiau! Žemiau pasilenk, nes jinai į mane skrenda, - stengdamasi bent ką įmatyti naktyje, uždengusi nosį sudėtais į valtelę delnais, ruošėsi čiaudėti Rodakina.

***

- Pritilai, – pažadino iš prisiminimų Eimantas.
- Galvoju, kiek vieną minutę trunkančiose mintyse telpa informacijos.
- Aha, pats metas dabar apie tai galvoti.
- O jei rimčiau tai padaryta kas žadėta ir pagaliau grįšim į normalų gyvenimą.
- Pareigūnai jau netoli.
- Gal jie tik šiaip patruliuoja, mažai tikėtina, kad prie tuščių majonezo kibiriukų prisikabintų, - truktelėjo pečiais Rodakina. – Ir, apskritai, paskutinis noras yra šventa.
- Ai, nu bendrai... Jeigu negalvoti apie supjaustytą urną, kaip išniekinimą, o išbertus Aldonos pelenus, kaip apie pasibjaurėtiną poelgį... Tiesa, dar oficialiai šunį reikės palaidoti.
- Kaip galvoji ar Marius tuos pinigus pasiėmė?
- Gal... Dabar atidirbinėja, naktimis žinutes rašo.
- Gal praeis pro šalį pažiūrėti kas ten žybsi, kur žvakes uždegėm... Tuomet iškart kilsim.
- Gal kur gedulingų naktipiečių?
- Karantinas.
- Tai mes kur nors išsinešimui.
- Suka link mūsų, dedamės kaukes. Maža kas, gal kokie koronavirusiniai.
Pareigūnai, pamatę kabinant kaukių gumeles ant ausų vėl pakeitė kryptį ir patraukė link liepsnelių.

***

Pilni skrandžiai virškino picą. Nors nuovargis vijo namo ir lėtino minčių greitį abu sėdėjo ir tyliais žvilgsniais stebėjo prie kito stalelio snaudžiančio pilvoto, gerai įpešusio, pusamžio vyro rankose smilkstančią cigaretę ir tuoj nukrisiančius pelenus.
- Skaičiau, kad cigarečių pelenais iš vandens bus valomas arsenas
- Prisimenu kažkada rinkom. Dvokė, bet po dvidešimt penkis litus už litrą mokėjo.
- Nu ką, ryt prasideda naujas gyvenimas, - žiovaudamas pasirąžė Eimantas.
- Taaaip. Jau laukiu rytojaus. Aldona man vis kartojo, kad jos gyvenimas buvo labai nuobodus, tai bent linksmai palaidojom.
- Tik dabar pagalvojau, o kam mes tuos pinigus į maišą įkišom? Jinai norėjo prie karsto, o ne į maišą.
- Būtų mums net už picas sumokėjus, - tyliai juokėsi, ruošdamasi keltis Rodakina. – Vėsoka jau, kylam?
- Gal pažadinti tą, - Eimantas žvilgtelėjo į „michelininių“ šonų savininką, - kad nuo kėdės nenusiverstų.
Rodakina pakelia žvilgsnį ir dėliodama mintis šelmiškai šypsosi.
- Ką? – Eimantas pažįsta šį žvilgsnį. – Mam, ką?
- Einam iki jo tyliai. Kai tik pelenai nukris riktelsim iš abiejų pusių: „Palik penkis eurus prie karsto! “ ir bėgam. Tikrai daugiau neužmigs.

2020-07-09 22:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-28 08:32
Beduinas be kupranugario
Bliamba, kaip sunku vertint, nes jaučiuosi per subjektyvi tokiam tekstui, pati neseniai vargau su panašia Aldona, tai ką galiu pasakyti dėl to, kam pritrūko čia kokios įtampos ar baugumo, nežinau, kaip kitiems, bet po seno žmogaus priežiūros nebaisūs nei taip vadinami "mentai", nei dar kažkas, nes tas merdinčio kūno skleidžiamas teroras toks persismelkiantis iki kaulų smegenų, kaip drėgmė mūriniame name prieš šildymo įjungimą. Ir tie amžini kaprizai, noriu to, noriu ano, čia, DABAR, nu neduok die kam nors taip vargt.
Gal dėl to, kad subjektyviai tai artima pačiai, nežinau, bet man kaip tik patiko, jog rašoma buvo su humoru. Aš tai dar ir juodžiau pajuokauju, nes tai yra savotiškas dievų miškas, jei tu nesiginsi juodu humoru, potencialus lavonas išsunks tave kaip tešlą cepelinams. O tos raudos, pseudo rimtumas tikrai erzina, tad smagu, kad jo ir nebuvo.
Galvoju, va koks gajus mūsuose tos kalbos taisyklingumas. Prisipažinsiu, ir man ta sms žinutė užkliyvo, bet čia grynai refleksas. Žmonės taip kalba. Jei taip kalbėtų lituanistė, būtų net įdomu, bet čia ne tas atvejis, kur verta dėl kalbos kabinėtis. Ką galiu pasakyt, prie visų galima prikibti dėl kalbos, absoliučiai, net ir prie tų, kurie kabinėjas. Vienas dalykas yra beraštystė, ir kitas dalykas individuali raiška. Taisyklingumas yra grupelės žmonių ideologinis produktas ir nieko daugiau. Kol skiriam registrus, tol galim gyventi ramiai ir nesukt galvos dėl tokių dalykų. Bet čia jau aš ne į temą išsiplėčiau :))
P.s. šis toks irgi ne trumpas, bet skaitant tikrai neprailgo, dialogai man kaip tik patiko, be jokių sukramtymų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-16 09:00
languota
1
nerandu čia  nieko kas sudomintu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-14 18:45
Damastas
Tarp sūnaus ir motinos personažo nesijaučia jokios distancijos, jie kalbasi lyg du vienodo mąstymo nesubrendėliai. Dialoguose, tarp begalės neva žaismingų bajerių, atsiranda daugybė pasikartojimų, netikrų poaklbių, nereikalingų "aha iki okey" ir t.t.

" - Labas rytas, ar kalbu su Rodakina? – senos moters balsas..." - nu mergaitės jūs mano mielos, iš kur jūs ištraukėt, kad šitaip rašomi dialogai? Viena iš kitos kopinat?

Apskritai, ten kur reikėtų dialogo ir emocijos, lyg tyčia gauname kažkokią apibendrinančią pastraipą, tuo tarpu dialoginėse vietose mums beveik ištisai įšnekami bereikšmiai vėjai.

Ir šiaip jau visas kūrinys neapsiprendęs, lyg paauglė mergaitė, ar tai yra liūdna istorija apie vienatvę ir mirtį, ar komiškas pasakojimas, ar elementarus plunksnos nevaldymas, net nežinau...

Pradinė pastraipa, tarsi turėtų intriguoti, bet tik užpainioja skaitytoją, net ir pačioje pabaigoje nieko doro apie tai neišrišant.

Policininkai turėtų kelt įtampa, bet taip ir lieka kažkokie "pro šalį". Tie kremuotojai išvis nesuprantamai "baugūs", beveeik nekaip neišsiteisinantys istorijoje...

Anas darbas, kad ir neidealus, bet gerokai stipresnis man pasirodė.

2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-14 16:13
Atėja
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-13 23:00
ONYX
Kaškaip dirptinai man vyskas če
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-11 13:28
Sima Locon
Tiffany neskaitant šuns, labai ačiū už kritiką, pastabas ir nuomonę.

Užsandarinant urną kartu su pelenais joje būna patalpinamas žetonas su registracijos numeriu. Šiuo metu kremuojant Suvalkuose jo nededa (dariau apklausą karantino metu).
Pagal Lietuvos įstatymus neleidžiama barstyti pelenų gamtoje, nors tai ir būtų įrašyta testamente. Jie ieškojo žetono, kad kažkam radus nebūtų nubausti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-11 11:53
Tiffany neskaitant šuns
Dialogai man kiek apsunkino skaitymą, kartais net erzino, jų atrodė per daug. Reikėjo skaityti kelis kartus, kad suprasčiau, grįžti atgal ir vėl skaityti, - pvz., kas tas Marius.

Kodėl pradžioje tas "Pas tave SMS atėjo", kodėl taip netaisyklingai, ar negalėjo būti "Tau SMS atėjo"? (Gal čia reikia suprasti kaip "Pas tave [į telefoną] SMS atėjo"? Na, bet vis tiek neskamba, nebent norėta parodyti, kad taip kalba paauglys).

Dar nežinau, - kokio žetonų ieškojo moteris ir jos sūnus (ne "žėtono"). 

Taip gaunasi, kad senutę sudegino su dvejais 5 eurų banknotais, nes jie buvo maiše?

Tikėjausi lyg ir ryškesnių tų dviejų tipelių aprašymo (jie iš laidojimo namų? iš krematoriumo?), nes minėjai juos prieš rašydama šį pasakojimą, kad jie bjauroki.

Daugiau klausimų, negu atsakymų. Tačiau gal taip ir reikia, kad tokia ir turi būti literatūra, kuri priverčia galvoti, ieškoti, domėtis?

Geras. Ir vėl. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-10 22:01
Damastas
Pirmas dialogas kaip varnos arba erlos, tai už jį būtų "vidutiniškai" vien už pastangas. Toliau skaityt nesudomino, bet prisiversiu prie progos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-10 21:32
neberijus
Man kol kas įdomiausias. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-10 09:02
Sima Locon
Labai ačiū už pastabą. Taisysiuosi.
Ir už kuolo nuelektrinimą ačiū :)
Taip, tema sunki ir man labai rūpima. Gal todėl norėjosi parodyti problemą taip, kad ji būtų pastebėta. Nes kol kas temos senatvė ir slauga yra beveik neliečiamos ir... ką čia slėpti, jos nėra malonios.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-10 01:29
varna
paspaudžiau penkis netyčia, tebus, nuelektrinau kuolą
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-10 01:27
varna
Rizikinga pradėti  netaisyklingu posakiu - pas tave sms atėjo, nors ir paaiškėja, kokie kalbėtojai... toks subjektyvus garsinis pamąstymas, išplaukiant iš posakio „gera pradžia - pusė darbo"...
tema man per sunki, nedrįsčiau šia tema rašyti, kad ir šmaikščiai; svolačius pats tame grabe vartėsi, tai nebuvo sunku priimti, o čia lyg močiutes vargšiukes karšinamas primena, pakibo toks šešėlis virš skaitymo ir nenuplaukia; stilius neblogas, yra daug šelmiškų momentų, 4. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-09 22:57
gogo
1
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą