Esi

Kas tenai kaip šmėklos juda
Nerimo nakty
Žvaigždės – sidabriniai Judo
Tąsyk pažerti

Ir paniekinti po kojom
Kam juos suskaitai
Juk ne šito mes ieškojom
Radome ne tai

Negi tiek verta gyvybė
Ir tik tiek mirtis
Du mėnuliai jau pakibę
Žvakė ir dagtis

Ir kodėl gi ją įspraudžia
Žmogui į rankas
Kam šviesa jei dieną graudžią
Ją vis tiek užkas

Bet tenai tik kūnas liko
Jis neprisikels
Skleisis gal žiedais Velykų
Ant jaunos obels

O po to tarytum sniegas
Tirps tarp pirštų mums
Ir neliks iš sapno nieko
Niekas jo nedrums

Pas mane lėtai ateiki
Ir rankas ištiesk
Iš tiesų ar žmogui reikia
Žvakės ir dagties

Juk vandens ir bičių duonos
Reikia iš tiesų
Kada tavo balsas plonas
Vėl ištars: esu

Vakarai kol spindi jaukūs
Kaip naktis šviesi 
Vėjas glostydamas plaukus
Man kartos: esi