Vienatvės spalva balta

mes visi esame dievai
nuo mažiausio iki didžiausio
nuo padoraus iki ištvirkusio
nuo benamio iki popiežiaus
visi meluoja kad yra žmonės

po šventu kupolu susiglaudę
užmerktomis akimis susikabinę
pasidabinę nematomais ryšiais
laikydami ant pečių pasaulio dangų
stovime nejudėdami kaip titanai

tokie išliksime iki laikų pabaigos
kai mėlynai nusidažys lūpos
kai saulė apžios mėnulį
kai būties ranka rašyti nustos
mūsų paskutinį puslapį

tuomet atmerksime nereginčias akis
į savo skaudų nuogumą pažvelgsime
užlopysime senus sunešiotus rūbus
tyra širdimi apsiginklavę įžengsime
į naujo pasaulio išmargintus rūmus

toje veidrodžių karalystėje
kur laikas eina sargybą
o erdvė pamėkliškai klajoja
nustebę žiūrėsime į kito veidą
kuriame spindės nematoma viltis

pagaliau suprasime kad mes ne vieni
net kai sėdime ant vienatvės kuolo
kai mus smaugia mūsų pačių rankos
kai balso stygos plyšta rėkdamos
štai aš ar girdite mane kas nors

daugis užleido kėdę vienio tapsmui
kai tą suvoksime gal tada suprasime
kad mūsų visų laukia ta pati kelionė
iš visatos dėlionės sudėlioti
bendrą prasmės rokiruotę