Šalia konkurso: ???

Anąkart patikinau: kaip kažkada nelengva buvo Karlono pavardei atsiskirti nuo Karlsono, taip dabar Karlono stalui atsiskirti nuo švediško. Pirmasis apie  tai atviriau prašneko neberijus. Jis taip:
  Dar kartą skaičiau, nes iš vakaro galva buvo sunki. Supratau, kad kalbiesi su savo l. žanrais. Eiliniam skaitytojui čia gražios, raštingos džiunglės.
  Džiunglės. Ir vis dėlto -  girdite? – gražios, raštingos. Tačiau išgirdau ne tik tiek. Būtent taip  sužinojau, kad ateityje šio žmogaus netgi slapyvardį rašysiu didžia raide – Neberijus. Dar kiek lukterėjęs vėlgi pamąsčiau: O kodėl man jo nepašaukti Nerijumi? Juk nenoriu atitolti, atitrūkti (kad ir nuo nepažįstamo) žmogaus, su kuriuo lemtis glaudžia bendrystei.
  Smagu man savo džiunglėse susitikti ir su Tiffany neskaitant šuns. Girdžiu, kaip iš slapyvardžio jis tartum per viešą išpažintį:
  „Mano žodžiai bando aprengti mano mintis, jas sugaudyti, sudėlioti, surikiuoti. Jie man šnabžda – rašyk, piešk, kurk, megzk. “
  Taip girdėdamas net nepajuntu, kaip džiaugdamasis keliu ant savo užtemusių akių nemenko galingumo akinius ir rašau:
  Atsiprašau, kad suabejojau, bet gal: Tiffany ne (į) skaičiuojant šuns. Jau turbūt aptikote mane, Karloną, besigalynėjantį su Karlsonu. Sunki ta kova, juolab, kad kumščiai joje nedalyvauja. Tai dvasinių ypatų apraiškos labai arti viena kitos esančios, kai  jas teskiria tik stogas. Šiferinis stogas. Jis, Karlsonas, įsitikinęs, kad stogas jam priklauso, nes  būtent jis gyvena ant jo, o aš žemiau, po kita šiferinio stogo puse. Jam tai be jokių abejonių, kad todėl jis ir PATS aukštesnis...  
  Apie tai, kad žmogus žmogų ir džiunglėse suvokia, jau galėjęs pamąstydamas rašyti anksčiau, prieš dešimtmetį ar kelis, tačiau nuojautose tikėjau, kad dar ir aš pats galiu palaukti ir iš pašalės stebėti, kaip skubri žmogaus senatvė atplukdo į mano džiungles personas, kurie atrodytų  tik ką, tik ką vaikščioję „pas panas“, dabar girdi, kad jau savo anūkų (vaikaičių) pašaukiami dzieduliais, (seneliais), o panos – bobulėmis (močiutėmis).
  – Na ir – ką? Argi tai naujiena, Pranuci? – girdžiu savijautoje ir miela, gera dar kartą prisiminti:  „Mano žodžiai... Jie man šnabžda – rašyk, piešk, kurk, megzk. “ Tačiau ir tiek nepakanka, nes jau netgi ne mintyse, o  pusbalsiu tariu:
  – Negarantuoju, kad tai mano išgirsta tik dabar.
  Tiffany neskaitant šuns:
  – Pranai, betgi tamsta turbūt jau seniai esat ant šio svieto ir žinot daugiau už mane.:) Ačiū, kad skaitėt.
  – Ar daugiau žinau už Tave, Tiffany, nedrįsčiau  sakyti, bet kad pats, tamsta, čia esi, nuoširdžiai  džiaugiuosi. Neišnyk, jaunas žmogau. Esant savo laike man protingiau tave pažinti būtent kaip jauną, negu kaip Tiffanty. Nesvarbu su šunimi ar be šuns.
  Tifftany žinojo ar bent pajautė, kad daugiau apie tai neverta šnekėti. Nutilau ir aš, truputį gailėdamasis, kad per tokį trumpą laiko tarpsnį, nesuspėjau parodyti į šešiasdešimt septintąją Biblijos knygą, iš kurios jau senokai maitinu savo sielą ir, užsimiršęs  cituoju, reiškiu, viešinu jos Žodį kaip savo. Ot, argi ne iš manęs girdėta?
  „Žmogaus patikimiausi informacija neabejotinai visuomet yra priimta per jo odą. Būtent per savo odą jis sugeba geriausiai sukaupti ir sąžiningiausiai ją gyvą – nenutekėjusią, neaprūgusią, neapipelėjusią ilgiausiai išlaikyti atmintyje. Toks „gyvo kailio“ (žmogaus odos) darbas bent vizualiai, bent apytikriai prilygsta valdžios pareigūno, tarkim, antstolio antspaudui ir parašui, liudijantiems dokumento tikrumą“
  – Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda, – lepteli į smegenis ir patarlė...
  – Va, va! Į smegenis lepteli, o į ką jai, kad ir patarlei, leptelėti, kai smegenų nėra, – girdžiu savyje  ir abejomis rankomis griebiuosi už galvos, bet.. kur ji? Abejomis rankomis skaudžiai atsimušu į čigūninį puodą. Tą patį, kuriuo sumanęs pranokti  švedišką  stalą. Tą patį, kurį kaip dovaną parengiau į pastriekę (Pastriekės departamentą) sugrįžtančioms Pro (prozai) ir Poe (poezijai). Deja, deja, ten, už lentinių  departamento pertvarų, prie ją pasitikusio puodo,  dar vis neršia tik Ji, Pro. Viena. Dabar jos žodžiai  atslūgę ir po mano ausis nesitranko, negriaudžia perkūnijomis. Visa tai, ką sakiusi čiut čiut anksčiau, panašu į pasaką. Dabar gi... netgi bandau šyptelėti girdėdamas Pro dar vis nesiliaujančią stebėtis tokiu mano sutikimu. Nemačiau, kaip ten, už lentinės pertvaros, jaučiasi ji, aptikusi jai ir Poe paruoštą sutikimo dovanėlę, tačiau ausims girdėti, o protu suprasti – ne jokia kliūtis
  – Ir puodas, kad tave kur! Ir puodas. Netgi su koše, – girdžiu Pro ir per tylą iš savęs jai pasakau, kad man pavyko surasti puodą, kurį motina kadū kadais daug kartų su bulvių koše, nešė ant  šeimynos stalo, dažniau vakarienei...