tyli ir aš suabejoju

ar tu karalius
niekieno žmogau
su nuopolio ženklais
klaidžioju po savo matymo vizijas
    tu nieko nesakai
    ir aš suabejoju
laikas drožiniais žilvyčio pralėks ir veidrodžiai
išsiskleis tiesomis
nebus kaip buvo
vaivorykštėmis vaikščiojantį vaiką
nubaus už vaismedį nulaužtą
už vairą medinį sudegintą
žaislą iš seno rato
(palėpėse daug mėtosi)
nesivalkiok naktimis „vairininke“
mergiščios palauks
vaisingų metų vaisingųųų
išgieda iš toli
suvažiavusi giminė
    vienskarts nemeluos
    du pasibučiuos trys atsiprašys
    daugiau nebesugrįš
ir bus kaip buvo
saldžiai karti kasdienybė
-           
suabejoju
ne ta vasara ne tie bijūnai iškritę
iš pumpurų lizdų