Rašyk
Eilės (73341)
Fantastika (2193)
Esė (1496)
Proza (10362)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Negyvenamoje sodyboje išaušo paskutinė vasario diena. Fėja Pupusenta atsibudo daržinėje ant aukšto –  savo žiemos rezidencijoje, pramerkė skaisčiai mėlynas akis, skaniai nusižiovavo, išsitempė visu kūnu ir maloniai pasirąžė. Patenkinta savimi ir nauja diena išsirangė iš šilto guolio, pramankštindama sparnus nusklendė žemyn – niekada nesinaudojo nei daržinėje žmonių paliktomis dar tvirtomis kopėčiomis, nei laiptais name, į kurį kartais nusileisdavo per kaminą.

– Dar vienas puikus rytas! – sušuko ji, atsistojusi daržinės tarpduryje.

Per naktį šviežiai prisnigo. Pupusenta pasišokčiodama nuėjo iki namo, palikdama sniege smulkius nedidelių pėdučių pėdsakus. Ji nesisaugojo, nes žinojo, kad dažniausiai vienkiemyje ir jo apylinkėse nėra žmonių ir niekas jos nepamatys. Jai patiko kartais pasivaikščioti pėsčiomis. Fėja šoktelėjo, smarkiau suplakė sparnais ir, lyg kolibris kybodama prie apšerkšnijusio virtuvės lango, pažvelgė į vidų. Viskas tebebuvo taip, kaip ir vakar, kaip ir užvakar – kaip ir visus pastaruosius mėnesius, kai prieš pusmetį mirė sodyboje gyvenusi senutė. Jos sūnus atvažiuodavo kiekvieną šeštadienį, kažką vis pataisydavo, įjungdavo šildymą, neskubėdamas atsigerdavo arbatos, apžiūrėdavo kiemą, po to viską išjungdavo ir sutvarkydavo. Užtrukdavo tik pusdienį, tad tas sūnus Pupusentai smarkiai neįkyrėdavo.

Ji pakilo virš stogo ir pro kaminą, pro židinį nusileido į svetainę. Kai nulėkė į virtuvę ir susiruošė pusryčiauti, išgirdo mašinos ūžimą. Į kiemą įsuko net du automobiliai!

– Ką? Šiandien juk sekmadienis! – pasipiktinusi klyktelėjo ji ir prilėkė prie lango pažiūrėti, kas drumsčia jai ramybę. Pro mažus šerkšno gėlių plyšelius nieko dorai nesimatė.

Išgirdusi rakinamas duris, fėja pasislėpė sandėliuke prie virtuvės ir žiūrėjo pro rakto skylutę.

Į virtuvę įžengė trys žmonės – senutės sūnus ir nepažįstamas plikagalvis vyras bei tamsiaplaukė moteris plačiu paltu. Sūnus aprodė jiems namo vidų, po to visą vienkiemį: sodą, daržą, vištidę, daržinę ir prūdelį bei tuos porą hektarų, esančius kitoje keliuko pusėje. Fėja išskrido iš namo ir sekė juos.

Kai pora išvyko, senutės sūnus pasiliko. Išsivirė arbatos, iš striukės kišenės išsitraukė dėžutę su sumuštiniais, padėjo ant stalo, atidarė. Kažką prisiminęs pliaukštelėjo delnu sau per kaktą. Kol jis nuėjo į mašiną atsinešti indelio su daržovių salotomis, Pupusenta pasiėmė vieną sumuštinį ir vėl įlindo į sandėliuką. Grįžęs sūnus kažkam kelis kartu paskambino mobiliuoju telefonu. Fėja kramtė duoną su sūriu ir dešra, įdėmiai klausėsi jo pokalbių telefonu. Vyriškis užkando, o po to keliuku vėl atburzgė kažkieno mašina. Jis susitiko su dar keliais žmonėmis, kurie tądien vis važiavo ir važiavo į kiemą, vis kalbėjo, žiūrinėjo, šniukštinėjo...

Tai tęsėsi visą savaitę, – tiek senutės sūnus, tiek vis kiti nepažįstamieji atvykdavo be perspėjimo ir kasdien vis skirtingu laiku – tai ryte, tai vakare, arba net per pietus. Pupusenta neteko įprastos ramybės. Ji vis labiau ir labiau irzo:

– Ir ką jis sau mano?! Laiko save šeimininku, ar ką?

Ji skraidė po sodybą įnirtingai plasnodama sparnais, kad net zvimbė. Vis mąstė, kaip susigrąžinti vienkiemį ir kas viskas būtų taip kaip anksčiau. Senutės sūnaus ji nelaikė rimtu varžovu – kol jis jai netrukdė gyventi, kaip, beje, ir pati senutė, kol dar buvo gyva. Ją Pupusenta laikė labiau sodybos nuomininke, nei rimta konkurente į fėjos pamėgtas valdas. Tačiau dabar velionės sūnus pasidarė tikra rakštis. Jis visai suįžūlėjo – negana to, kad kasdien pradėjo lankytis vienkiemyje, o dar ir nusprendė parduoti savo motinos palikimą kažkokiems nepažįstamiems žmonėms.


Po savaitės, šeštadienį, vėl atvyko ta pirmoji pora. Jie dar kartą viską apžiūrėjo, su jais vėl visur slampinėjo senutės sūnus. Pupusenta juos sekiojo, slapstydamasi kaip tik besugebėdama. Vėliau sūnus įėjo į namą išvirti arbatos, o „saldžioji“ porelė dar pasiliko kieme. Plikis, plačiai išsiviepęs, visas švytėdamas, apsikabino žmoną ir pasakojo jai, ką ir kaip remontuos name, kokias daržoves sodins darže. Ji tik šypsojosi ir linksėjo.

– O ką turėsiu daryti aš? Aš juk tau jau sakiau, kad nemėgstu kaimo darbų, – pagaliau prabilo ji.

– Tu tik būk su manim, o kitką padarysiu aš. Sodinsiu daržoves, dirbsiu sode, o tu tik pabūk šalia, kad nesijausčiau vienas, – meiliai suokė jis.

Kalbėdamiesi jie priartėjo prie sodo medžių. Vyriškis palietė vieną jų.

– Pažiūrėk, – pasakė jis, –  tai persikas. Ar gali tuo patikėti? Žinai, ką sugalvojau! Įskiepysiu į vaismedį nektarino šakelių, išaugs nauji vaisiai. Pavadinsim juos kaip nors gražiai, pavyzdžiui, tavo vardu ir pardavinėsim po eurą.

– Kaip įdomiai tu sugalvojai, – moteris žvelgė į savo vyrą susižavėjusi.

Jie nuėjo į namą. Fėja įlėkė pro kaminą ir, kol niekas jos nepastebėjo – žmonės kuitėsi prieškambaryje – greit įskriejo į sandėliuką. Trijulė ilgai gėrė arbatą, aptarinėjo vienkiemio pirkimą. Senutės sūnus užkūrė židinį. Porelė mėgavosi būsimų namų jaukumu. Pupusenta užmigo sandėliuke, ant senutės virtuvinių rankšluosčių krūvelės. Ryte atsibudo sukaitusi ir nepatenkinta.

Toliau buvo dar blogiau. Sodybos pardavimo reikalai buvo tvarkomi beveik mėnesį. Šeštadieniais  senutės sūnus nebesilankė sodyboje – jis, pasirodo, jau gavo avansą ir įdavė jiems raktus, taigi dabar į vienkiemį atsibelsdavo būsimieji naujieji gyventojai su vaikais ir šunimi. Su trim vaikais! Pupusenta buvo šoke. Jie ištempdavo hamakus tarp obelų ir persikų medžių, kepdavo šašlykus, vyras vis ką nors pertvarkydavo, suremontuodavo, sutaisydavo. Fėja įpykusi paslėpdavo tai jo plaktuką, tai pjūkliuką, teptuką ar dažų skardinę. Šuo lakstė it pakvaišęs ir vis taikėsi ją pagauti, o ji piktai šnypštė ant jo. Vyriškis ieškodavo įrankių ir keikdavosi sau po nosim. Moteris pjaustydavo daržoves salotoms, o po pietų šokio žingsneliu užsisvajojusi klaidžiojo po sodą.

Kovo paskutinę savaitę jie atsikraustė su visa manta, vaikais ir gyvūnais. O taip, jie turėjo ne tik šunį, o dar ir dvi kates! Iš sunkvežimiuko vyriškis su draugais nešė baldus, dėžes ir maišus.

Atšilus orams, moteris nusimetė paltą ir paaiškėjo, kad ji ne šiaip sau dėvėjo plačius rūbus – ji laukėsi dar vieno vaiko. Pagimdė balandį. Negana to, per plikio gimtadienį atvyko dar du ūsuoti ir barzdoti jaunuoliai ir iš šeimynėlės kalbų fėja suprato, kad tai moters vyresnieji vaikai, gyvenantys ir studijuojantys sostinėje. Gerai dar, kad jie atvykdavo tik per šventes.

Žiūrėdama į visą šitą betvarkę fėja Pupusenta daržinės palėpėje siuto iš įniršio:

– Jų vis daugėja ir daugėja! Ne, savo namų aš jums neatiduosiu!

Kasdien matydama ir sekdama šiuos žmones ji įsidėmėjo jų įpročius ir gyvenimo būdą. Trys vidurinieji vaikai buvo mokinukai, tai vyras juos rytais išveždavo į miesto mokyklą, o pats išvykdavo į darbą. Moteris su kūdikiu pasilikdavo sodyboje. Grįždamas plikis parsiveždavo vaikus. Po darbo jis vis užsiimdavo remontais, vaismedžiais ir daržais, jo buvo pilna visur, ypač savaitgaliais. Vaikai leisdavo savaitgalius kas kur – vyro vaikai pas savo motiną, o žmonos vaikas – pas savo tėvą. Mat abiems sutuoktiniams tai buvo antroji santuoka. Fėjai užteko mėnesio suprasti šeimos narių nuotaikoms ir suvokti slapčiausiems norams. Šio namo kaime labiau norėjo vyras, o ne žmona. Paaugliai norėjo tik leisti laiką prie kompiuterių arba su draugais, jie nieko nesuvokė apie darbus kaime, o gyvenimą sodyboje suprato tik kaip poilsį ir malonumus gamtos prieglobstyje.

– Aš jus supykdysiu! Aš padarysiu taip, kad jūs nė vienas nebenorėsite čia gyventi! – vieną gegužės vidurio šeštadienį murmėjo ji sau po nosim, žvelgdama pro daržinės langelį į kieme zujančią šeimynėlę. Atrodė, lyg kalbėtų kokius užkeikimus. Pupusentos senolė buvo jai kažkada sakiusi, kad tokie užmanymai pavyksta arba per septynias dienas, arba per septynias savaites, arba per septynis mėnesius, o ypatingai sunkiems atvejams prisireikia net septynerių metų. Fėja manė, kad ji susitvarkys per tas kelias savaites.

Vyras su žmona kažką aptarinėjo kieme. Ji stovėjo linguodama vežimėlyje gulintį kūdikį, o jis, apsikarstęs įvairiais daiktais, abiem rankom rausėsi krepšyje, permestame per petį. Ant pilvo pūpsojo fotoaparatas. Visi trys paaugliai jau buvo pasiruošę važiuoti –  įsikibę į savo kuprines jie nekantriai trypčiojo kieme.

– Kur tie mašinos rakteliai, ble! – suurzgė jis.

– Ar tu tikrai ruošiesi važiuoti vienas? – paklausė išraudusi žmona.

– Taip, o ką? Juk vakar sakiau, kad važiuosiu į miestą fotografuoti Gatvės muzikos dienos! – susierzinęs pakėlė balsą jis.

Moteris paprieštaravo:

– Nieko tu man nesakei! Gal aš irgi norėjau!..

Vyras jau rado raktus kelnių kišenėje, žengė prie automobilio ir, rakindamas dureles, riktelėjo jai:

– Neturiu laiko klausytis tavo nesąmonių. Aš tau viską sakiau, o jei negirdėjai – kaltink tik save. Man jau reikia važiuoti!

Ketveriukė skubiai įsėdo į didelę septynvietę mašiną ir išvažiavo.

Moteris paliko vežimėlį su kūdikiu namo pavėsyje, o pati nuėjo į namą. Fėja nusekė ją, kaip visada, pro kaminą, tačiau greit išlindo atgal, nes ta tik pasiėmė knygą bei skaitymo pagalvėlę ir, vėl išėjusi į lauką, patogiai įsitaisė ant suolo šalia vežimėlio.

– Nieko nieko, tu neilgai taip ramiai skaitysi, – pažadėjo Pupusenta ir nuskriejo į savo rezidenciją toliau regzti planų. – Juk aš jau žinau, kas tarp jūsų negerai.

Vakare plikis grįžo namo netuščiomis rankomis. Jis įėjo į namą ir lyg niekur nieko plačiai šypsojosi žmonai, kurį virtuvėje gėrė arbatą. Jis pasidėjo fotoaparatą, fotoreikmenų krepšį, maišiuką su pirkiniais ir pripuolė prie jos apsikabinti:

– Žiūrėk, brangioji, ką aš tau parvežiau!

Vieną po kitos jis traukė maisto prekes ir dėjo ant stalo: gabaliuką „Napoleono“ pyrago, „Pergalės“ šokoladinių triufelių, butelį raudono vyno „Kagor“, vytintos dešros lazdą ir kepalą šviesios duonos.   Žmonos veidas vis labiau niaukėsi. Vyras to nepastebėjo.

– Kvaily tu, net aš jau žinau, kad ji mėgsta visai ne tokius produktus, kaip tu! Jai patinka „Kuršėnų vyniotinis“, saldainiai „Karvutė“, varškės sūris ir juoda duona. O „Kagoro“ ji negeria, juk maitina kūdikį! Kava ir grynas vandenėlis – štai kas jai patinka labiausiai! – šaipėsi iš žmogaus fėja, spoksodama į juos pro virtuvės langą.

Vyriškis, pergalingai šypsodamasis, ištraukė paskutinį „kozirį“:

– Pažvelk čia, tai nektarinai. Aš susižinojau iš savo pusbrolio, kuris turi medelyną, kad pas jį galima gauti įskiepių vaismedžiams ir sodinukų, kuriuos noriu auginti. Ir žinai, kaip vadinsis ta veislė, kai įskiepysiu nektarinus į mūsų persikus? Ana Rodakina! Gražu, tiesa?

Moteris net krūptelėjo. Ji galutinai nusiminė, tačiau nieko nepasakė. Išgirdusi verkiant vaiką, išėjo iš virtuvės. Vyras susierzino ir šūktelėjo jai pavymui:

– Ar tau visai neįdomu mano planai? Gal aš ir pats tau neįdomus?

Jis išėmė iš spintelės savo mėgstamą ketvirtainišką medinį dubenį, vieną po kito nuplovė ir sudėjo į jį nektarinus, tuo pat metu burbėdamas:

– Kodėl ji negali manęs palaikyti ir pasidžiaugti su manimi? Aš juk taip stengiuosi dėl šeimos, dėl namų!

Pupusenta kreivai šyptelėjo. „Matau, kaip tu stengiesi. Tačiau tu pats nesupranti, ką darai savo šeimai. Tu stengiesi juos valdyti. Vieną kartą jie panūs laisvės! “ – mąstė ji niršiai žiburiuodama savo mėlynomis akimis.

Plikis pamiršęs paliko kitus produktus ant stalo, o pats pasigriebė žmonos kompiuterį, kurį jau laikė savu, ir nuėjo į svetainę. Prisijungęs į savo paskyrą sukėlė nuotraukas iš fotoaparato į naują kompiuterio katalogą, pavadinęs jį GMD – Gatvės muzikos diena. Jis dėliojo, skirstė, redagavo nuotraukas iki išnaktų.

Žmona laukė jo, norėdama, kad jis pabūtų su vaiku, kol ji nueis į dušą. Nesulaukusi užmigo.

Ryte ji paprašė jo:

– Ar gali pabūti su kūdikiu, aš einu nusiprausti.

– Negaliu! – atrėžė jis.

– Man labai reikia, aš jaučiuosi suprakaitavusi.

– Ai, tu amžinai nesiprausus, nevalgius, nemyžus, – nekantriai numojo jis ranka, po to pridūrė, – o kaip kitos bobos viską spėja?

Pažiūrėjęs į jos miną, išsiviepė:

– Gerai gerai, pabūsiu, tik tu greitai, aš neturiu laiko.

Moteris nuėjo į vonios kambarį. Pro vandens šniokštimą išgirdo kūdikio verksmą, kuris kažkodėl artėjo. Vyras, matyt laikydamas vaiką ant rankų, smarkiai pabeldė į duris:

– Aš negaliu su juo būti! Pati prisipratinai, kad vaikas nori tik mamos, negali be papo!

Ji susierzino. Iš to pykčio pravirko. Karštos ašaros nulijo kartu su šiltomis vandens čiurkšlėmis. Nusipraususi ji išėjo iš dušo, paėmė vaiką iš vyro rankų, kuris taip ir stypsojo nekantriai už vonios kambario durų.

Vyras pasakė, kad išvažiuoja pas pusbrolį pasitarti dėl vaismedžių.

Moteris pamaitino kūdikį, miegantį paguldė į lovelę, o pati pasiėmė nektariną ir prisėdo prie kompiuterio. Suvedė savo paskyros slaptažodį. Kadangi turėjo administratoriaus teises kompiuteryje, tai laisvai naršė po visus jo katalogus. Vyras savo paskyroje buvo parsisiuntęs porą erotinių filmų. „Nuobodu“, – ji išjungė juos trumpai peržvelgusi. Po to jos akys užkliuvo už naujo katalogo GMD. „Čia gal bus įdomiau. Nagi, pažiūrėkime, kokių kadrų jis prigaudė“. Pažinties pradžioje jai patiko šis vyro pomėgis, ji tikėjosi daugiau savo fotosesijų. Tačiau neilgai trukus pajuto, kad nėra jam nei tokia svarbi, nei graži – vos ne vos priprašė, kad nufotografuotų ją su nėščiosios pilvuku. Atsidususi ji atsikando nektarino. Vieną po kitos žiūrėdama jo vakarykštes nuotraukas, ji pamatė, kad beveik trečdalyje jų – šmėžuoja pažįstama moteris – Ana iš fotografų klubo, kurį lankė vyras.

Sugalvojo pažiūrėti ir daugiau jo susikurtų katalogų. Vienas buvo pavadintas „Mano“ – jame, pramaišiui su pirmosios žmonos nuotraukomis, buvo jo vyresniųjų vaikų ir draugų iš klubo nuotraukos, kelios jos pačios ir naujagimio foto. Laisvalaikis, vakarėliai, šašlykai, ir visur į jo objektyvą papuldavo ir ta pati Ana. Ant ekrano viename „New folder“ buvo dar vienas „New folder“, o jam katalogas „Ana Rodakina“.

– Ką? Visas katalogas skirtas jai?! – sušuko moteris ir padėjo nektariną atgal į dubenį. Paskui pasiėmė jį vėl. Po to antrą ir trečią. Spoksojo į tas nuotraukas ir valgė. Nepajuto, kaip sušlamštė visus. Atsistojusi nuo kėdės, priėjo prie kriauklės išplauti dubens. Netyčia paleido jį iš rankų. Dubuo nukrito ant plytelėmis išklijuotų grindų ir įskilo. Ji atsitokėjo. Buvo pikta. Pakėlė nuo grindų savo vyro mėgstamą dubenį ir sviedė jį žemyn. Iš visų jėgų. Nesudužo. Tada ji numetė jį dar kartą, trypė kojomis, traiškė ir šūkčiojo:

– Ak, Ana! Anos Rodakinos nektarinai! Po eurą pardavinėsim ir praturtėsim! Štai iš kur tie nektarinai, gerbiamoji Rodakina! Mat kokios idėjos! Manęs niekur nesiveda, man nieko neperka... jokios fotosesijos, jokio dėmesio, – net nepasikalba normaliai! O kodėl net šokolado nenuperka tokio kokį aš mėgstu, o vis tą kartų juodą? Aš jam nerūpiu!

Sušlavė ir išmetė lūženas į šiukšlių kibirą, ant viršaus uždėjo prikakotas kūdikio sauskelnes. Tada ją supykino ir ji išvėmė nektarinus į kriauklę. Nuplovė vandens srove.

Fėja Pupusenta viską matė ir girdėjo. „Susivok pagaliau savo jausmuose. Aš tau padėsiu. Tu neprivalai daryti tai, ką jis sako ir norėti to, ko nori jis. Tu neprivalai jo klausytis, kai jis keikiasi ir šaukia. Atsibusk nuo jo apžavų ir pažadų. Jo meilūs žodžiai tai tik žodžiai, jie skiriasi nuo veiksmų. Jis tavęs nemyli, jis tik nori, kad mylėtų jį. “ – mąstė fėja ir ryškiai mėlynų akių žvilgsniu gręžė verkiančiai moteriai pakaušį.

2020-06-29 22:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-10 20:20
neonas2
permečiau akimis, nepatiko, 2 (du) gal mano akys blogos
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-05 20:53
Vartau žodžius
Nu nesiūlau mest fėjos, siūlau ją įkinkyt, kad ji artų tekstą, jį išpurentų, nu, būtų naudinga :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-05 20:16
Tiffany neskaitant šuns
Vartau žodžius, dėkoju, kad skaitei. :)

Gal dar nemoku trumpesnių kūrinių rašyt, prozoje ir gyvenime daugžodžiauju. Ir kai kuriuose eilėraščiuose.

Man tie banalūs santykiai (kuriuos aprašiau tekste) žiauriai nepatinka.

Na taip, fėją galima išmesti, nes juk fėjų nebūna. Ir nebūna stebuklų. Neturėkim jokių iliuzijų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-05 19:42
Vartau žodžius
Ačiū man, kad skaičiau [biškį ironizuoju], o jei rimtai, tai nu man subjektyviai norėtųsi trumpesnio teksto, labai daug sukramtytų vietų, kaip tie išvemti nektarinai, kuriuos pakako vandeniu nuplaut, ir kaip skaitytojui neliko nieko daryt. Va sėdžiu kaip tie vaikai gamtos apsupty, ir tik skrolinu, kas bus toliau. Gal taip ir buvo sumanyta, tiesiog papasakot istoriją, o skaitančiajam užtenka tik patraukt pečiais. Bet kas man patiko, tai banalūs santykiai. Jie tokie žiaurūs, kad net atrodo tikri. Žiauriai erzina tokie žmonės. Galvoju, ar kas nors pasikeistų, jei iš teksto išmestume fėją. Man atrodo, kad ne. Bet čia jau mano subjektyvi nuomonė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-02 21:08
Tiffany neskaitant šuns
neberijau, gal ir buvo taip, kaip tu kad supratai.

O gal ir ne taip. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-02 19:12
neberijus
perskaičiau. kiek supratau vyras vienas dirbo, kiti tik dykinėjo ir jausmuose savo  aiškinosi. nepavydžiu jam.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-02 10:32
Tiffany neskaitant šuns
gogo, OK.

Reiškia perskaitei. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 23:10
gogo
dingo vertinimas
rodos buvo

1
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 11:38
Tiffany neskaitant šuns
Atėja, ačiū, kad skaitei, ir kad neblogai pasirodžiau. :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 11:24
Atėja
visai neblogai 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 10:48
Tiffany neskaitant šuns
Damastai, na, jei tau taip atrodo - tai tebūnie. :D

Gal dar nemoku giliau rašyti, tačiau nemanau, kad kūrinyje vaizduojami banalūs dalykai ar kad jis banalokas. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 08:52
Damastas
Banalokas - 3.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 08:04
Tiffany neskaitant šuns
Sima Locon, man labai džiugu, kad tau patiko. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 23:01
Sima Locon
Patiko :) 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 10:53
Tiffany neskaitant šuns
varna, man atrodo, kad aš neprieštarauju sau. Fėja nori tų namų SAU, o ne išsaugoti žmonėms. Na, tačiau pažiūrėsim kaip bus toliau, ko ji iš tiesų nori. ;)

Ir ne, tai ne pasaka, o žiaurus gyvenimas. :( Nežinau iš kur ten ta fėja atsirado. Žmonės galvoja, kad sodyboje nieko nėra ir niekas jų nestebi, tai elgiasi kaip išmano, atskleidžia savo tikruosius veidus vienas prieš kią.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 10:28
varna
Miela Tiffany neskaitant šuns,
Sakydama „jai nerūpi išsaugoti kažkokių žmonių namus" ar tik neprieštarauji pati sau... Citata iš šio teksto: "Žiūrėdama į visą šitą betvarkę fėja Pupusenta daržinės palėpėje siuto iš įniršio:– Jų vis daugėja ir daugėja! Ne, savo namų aš jums neatiduosiu!"...(pastebėjimas).
Gerai, kad kalbamės, čia kūrybinės dirbtuvės.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 10:04
languota
dėkui kad rašai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 10:01
Tiffany neskaitant šuns
languota, ačiū, kad skaitei. :)

Tikiuosi, kad ta fėja padės tai moteriai. Nors iš tiesų gyvenime tokiose situacijose niekas nepadeda. Kapstaisi vienas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 09:58
Tiffany neskaitant šuns
Pranai, betgi tamsta turbūt jau seniai esat ant šio svieto ir žinot daugiau už mane. :) Ačiū, kad skaitėt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 09:55
Tiffany neskaitant šuns
varna, mat kokie skirtingi jausmai atsiranda skaitytojui, kartais visai kitokie, nei rašytojui. :) Man Fėja kaip tik nesuprantama, visai kitokio pasaulio būtybė, jai nerūpi išsaugoti kažkokių žmonių namus, jai kaip tik norisi, kad jokie žmonės jai netrukdytų gyventi "jos" sodyboje, jos pamėgtoje vietoje. Man kaip tik svarbiausia buvo žmonės, galbūt netgi labiau ta moteris, kuri ilgai nesuprato, kas yra negerai.

Dėkoju, kad perskaitei ir kad komentavai. ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 25]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą