Rašyk
Eilės (73719)
Fantastika (2198)
Esė (1500)
Proza (10405)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mirzai Šalili artėjančios kaitros nuojautą patvirtindavo raudonųjų apelsinų vietą ant prekystalių užėmę persikai, nektarinai ir abrikosai. Anie nokdavo šaltomis naktimis – mėnesienos kraugeriai, o šios liekant vis mažiau, sodus užtvindydavo aušra įspalvinti žiedai, šiltais gūsiais byrėdavę į kanalus ir griovius, kol salsvai lyg patepti medumi imdavo kvepėti visi slenksčiai ir palangės. Galiausiai turguje susidurdavai akis į akį su jais pačiais – žadančiais apgaulingą atgaivą. Pamatę praeinantys turistai tarpusavy suklekdavo – “Rodakina! ” “Kaip jums po vieną eurą” – atsakydavo iš už prekystalių. “Tie hipiai” – su įvairiausiomis jausmų potekstėmis nulydėdavo miestelio žvilgsniai jiems su “rodakina” apsunkintomis kuprinėmis dingstant kalnų perėjimuose.

Iš pirmojo nektarinų derliaus labiau įgudę pranašaudavo, kaip ilgai truks kaitra, o ši priklausomai nuo savo intensyvumo pati išvirsdavo į pranašingus ženklus ar atskaitos taškus ateities naktimis gvildenamiems prisiminimams. Retsykiais susikaupusi tvankuma uždegdavo dangaus akmenis, ten pat jie ir supleškėdavo, išskyrus tą kartą, kai vienas iš jų krito ant maldos namų stogo sudrebindamas vaizduotes kaip atsakymas nuolat viduje besikartojusiems klausimams. Kitą kartą toji įtampa sprogo žaibu plynoje dienoje po lauko medžiu suguldydama 42 avis. Iškvėpusios kartu, kartu ir įkvėpė naujame neįžvelgiamos formos žvaigždyne užmirštuose visatos takuose, vietoj nutylėto trylikto zodiako ženklo tiems, kas atsakymų dar nesurado.

Tokiu pranašingu ženklu, o gal ankstesnių ženklų išsipildymu, Mirzai Šalili tapo vasaros pavakarę neatsakingai ant suolelio kavinės terasoje užmirštas laiškas. Laiškas bevardis keliavo iš rankų į rankas dalindamasis paslaptimi, kol sužibusių akių pagaliau buvo atpažintas popieriaus gijų vijokliuose įsipynusios arabeskos autorės braižas. Nepaisydama vis labiau juoduojančios gėdos namuose ir kas žingsnį lydinčių pašaipių kamantinėjimų, ji tylėjo, kaip tylėjo ir tikrasis laiško adresatas. Tai laukimu, tai abejonėmis, tai karčiu liūdesiu raibuliavo dienos. Kai naktys ėmė karščiu alsuojančiame danguje nokinti pilnatį, tada iš apkalbas atrajojančių burnų išgirdo apie įtartinai skubias Mirzos Šalili vyresniojo brolio vestuves. Būtent tada ėmė dusti paskutinės žuvelės senkančiuose kantrybės užutekiuose.

Kartais tuščiomis popietėmis Mirza Šalili nuo namų stogo matydavo kaimynų dukrą ir savo brolį kartu. Jos plaukai pindavosi į plačialapės magnolijos šakas, aptūptas stambiais žiedais, kuriuose skleidėsi mergaitiškas skruostų baltumas ir vakariniai lūpų gaisai. Ji žinojo, kad juos stebi, bet neprasitarė. Ne tas buvo galvoj, o gal jau tada ieškojo sąjungininko, gal atsidavusio laiškanešio kaip iš senų romanų. Ir galbūt dėl šio neištarto susitarimo, kai atsižadėtas ir kerštaujantis liaunas pirštas po savaites trukusio tylėjimo bedė į jį, Mirza Šalili neturėjo jokios tuščios iliuzijos ir valios nepaklusti. Jau seniai tos rankos atsainiai laikė jo likimo siūlą.

Mirzos Šalili ir jo brolio vestuvės įvyko netrukus viena po kitos. Viena po kitos lyg niekur nieko vėl ėmė keistis vasaros. Mirza vis sodino magnolijas po jų namų langais, bet taip nė viena dar neįsilapojusi imdavo apgailestaudama pūti per drėgnuose šešėliuose niekam į jas taip ir nepažvelgus. Kaip ir jos, Mirza naktimis skęsdavo žmonos slopinamų ašarų bedugniuose ežeruose, o jo dienos buvo nuodijamos mažomis dozėmis cianido, kruopščiai išlukštento iš nektarinų kauliukų. Jei tuos nuodus sukauptus per visus metus vienu ypu sugirdytum avim, lengvai patiestum visa bandą iškart. Bet Mirza prisijaukino tokią rutiną, ir lyg pašauto paukščio sparnų plakimo namų sienose ėmė tyloje girdėtis mažiau.

“Šiemet nektarinai nenoksta kaip niekad” – matė tariant pardavėjo lūpas, bet bangomis mušančios mintys apie naują sodo planą Mirzos galvoje užgožė visus kitus garsus – “Dabar bus kitaip”. Šviesa krito statmenai į kalnus, ridenosi kaip maži besijuokiantys gintariniai žmogeliukai. Sudužę liejosi gatvėmis ir per stiklą krito ant vietoje raštelio palikto to paties laiško. Palikto jam pagaliau perskaityti ir pačiam nuspręsti, ar sekti tolstančiu siluetu raidžių šešėliuose pustomose dykumose, kurios tiek pat jungia, kiek skiria.
2020-06-28 18:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 11:35
Tiffany neskaitant šuns
Oi ne - ne 4, juk paspaudžiau 3. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-30 00:27
Tiffany neskaitant šuns
Sunkoka man buvo suprasti turinį dėl tų nutylėjimų. Vaizdinga. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-29 17:49
amina88
2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-29 08:17
languota

“Šiemet nektarinai nenoksta kaip niekad” iš kokios čia kalbos vertinys, Šalilio?
yra gražių vietų  2,6
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-29 08:05
Leila Karalaitė
Norėjau taip papasakoti istoriją, kad per nutylėjimus atsiskleistų, kas svarbiausia. Panašu, kad nelabai sėkmingai...  ačiū už išsamius vertingus komentarus!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-29 07:33
Damastas
Gražu skaityti atskiras frazes, bet nejuntu pasakojimo gijos, pabaigoje lieka įspūdis lyg "per barzdą varvėjo, nieko burnoj neturėjau".

3+
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-28 19:07
varna
kuris natūraliai siejasi (pirmoj mano komento eil klaida)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-28 19:00
varna
Sėkmingai pasirinkta veiksmo vieta ir vardas, kurį natūraliai galima siejasi su nektarinais. 
Daug stiliaus kliuvinių ir neišteisintų reakcijų į įvykį, kurio priešistorė ateina su laišku, bet pagrindinis įvykis lieka neaiškus.
Stil.: „priklausomai nuo savo intensyvumo“ – ko?
„sprogo žaibu plynoje dienoje“ – netinkamai vart. vietininkas
„kerštaujantis liaunas pirštas“ – už ką?
„neturėjo valios nepaklusti“ – kam?
„Mirza naktimis skęsdavo žmonos slopinamų ašarų bedugniuose ežeruose“ – kodėl?
Nepakanka konteksto atpažinti ko, kam, už ką ir kodėl.
Pirmų dviejų strofų abi pirmosios eilutės kalba apie orų spėjimą, iš esmės apie tą patį: „kaitros nuojauta“ ir „kaip ilgai truks kaitra“.
Gražu visi nokimai atskleisti per: „mėnesienos kraugerius“, „dangaus akmenis“, „nokinamą pilnatį“, „salsvai lyg patepti medumi imdavo kvepėti visi slenksčiai ir palangės” ir pan.
Reziume: mano subjektyvus 3.   

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą