Noriu avies

...

kai baigėsi lietus
atsimerkęs radau šlapią avį
ir mergaitę
maždaug aštuoniolikos metų

ji kvepėjo pervažom
bet tik trumpą akimirką
blykstelėjus žaibui

žaibui blykstelėjus
liemenuko kilpose traška smėlis
pelkės vandeny atspindžiai

nušvinta kambarai
ir vėl tampa gaivu
bei tamsu iki ryto

saulės take žolžėlių vėliavos
išnyra netikėtai kaip lydeka
su obels šakele

...

lyja vėl
pasibaigus lietui
nuo vandens žolių širmos
varva vanduo

avis eina ten
kur vangūs sliekai
bando išvengti mirties
po juos traiškančiom kojom

ten kur faunai
glamonėjasi ir sukasi
su fėjom

trys žalčiai
laka tekantį pieną
kuris trykšta
iš mergaitės
akių ir gerklės

kaskart atrydama
po tėkmę
ji sako

bū

ir aš laku
palinkęs
net nemirksėdamas

...

žolžėlės kvepia slibinais
kurie įkvepia ugnį
ir iškvepia pelenus

o mėtos kvepia
prakaituotomis poetėmis
bet poetės nekvepia mėtomis

mažame mieste žmonės praktiški
visi laukia rudens visi mezga
raudonus paltukus ir raudonas kojines
raudonam dujų balionui

...

kai baigsiu rašyt
bus 100 laipsnių pagal celsijų
ant skardinio stogelio

52 laipsniai pirtyje
kur kaitinosi prokuratorius

51 laipsnis po garvežisto kepure
vasaros laiku

o balandžiai šiks kaip šikę
balkonuose
ir ant takų

...