apie galimybes, kurios patiriamos tik per kitą I

Gajanės kelienai rėmėsi į klauptus.

Pradžioje viskas buvo kitaip. Ji atėjo, ne paskambino, o atėjo, ji - jo sesuo „viskas, Tioma Mickevičiaus gatvėj“. Ir išėjo. Papasakojus ką buvo pajėgi suprasti, po kelių demonstratyvių ašarų, kaip atėjo, paliko su realybe.

Kelienai lyg druskėjančios į stulpą: baltadribsiai, trupūs ir skausmingi. Lyg Dievo bausmė, lyg jos tikėjimo monotonijų įrodas. Kiekvieną kartą klūptelėdama vis prisimindavo tą dieną, kai toji, kuri taip ir liko noumenu jos atminty, toji atėjo. Keistai geltoraudoniais dantimis, menančiais egzotiškas istorijas, kurių ji nenori žinoti. Geltonraudonis demonas kyščiojąs tarpdantin jos idilę trupinantį grąžtą.

Tas prisiminimas, šitie kelienai, dabarties klauptas – visą tai davė pagrindą ritualizmui, tapačiam geltonraudžių dantų ritualams, bet šis gi – legitimus, šis įgalina pasišventimo demonstraciją. Šitas demonas gi vietinis.

Bažnyčios bendruomenė skatino jos kaip kankinės, vėliau šventosios vaidmenį. Štai jums – Gajanė, čia toji, kurios vyras kalėjime, šešeriems metams sakau, kalėjime, žvėries metams, matot. Ji toji, kuri verda sriubą su maltiečiais, pasilieka saugoti žvakių per budynes, toji kuri jaunimo centre kalba apie šeimos koncepto svarbą paauglystėje, ją net bernardinai publikavo, šitoji kurios idilę sugriovė tas gi štai tas, ji mūsiškė, truputį egzotė, bet mūsiškė.

Šioji alternatyvi realybė nebuvo pati našiausia Gajanės savirealizacijai, bet vidinis cherubinas, toks kaip iš paveikslėlių – nutukęs, godžia veido išraiška, rubuiliais pirštais smaugiąs bet kokią brandą, tas cherubinas, Artiomą uždarius, jis buvo viskas ką ji turėjo. Ir tas turėjimo jausmas, kontrolės iliuzija, tapo jos pasaulio pagrindu. Žvėrimi, kuriam šėrė visą savo potencialą, trupinėlį po trupinėlio iki tapsmo terakotiniu varpu.

Artiomos kelienai rėmėsi į metalinę dviaukštės lovos atramą.

Artioma išties – be R, Artioma. Kai susipažino su Gajane, tai juos sustūmė. Ir vienas ir kitas – nevietiniai, keistais vardais, akcentai dar, gal ir sunku sugalvoti kokią banalesnę priežastį dviems sugulti metmečiams, bet štai ji: Artioma stovi prieš Gajanę ir pasakoja, kaip tėvui karvė išmušė dantis. Pasakoja, kaip per perestroiką visi buvo pikti ir pavargę ir kaip tokia pikta ir pavargus metrikacijos darbuotoja nenorėjo girdėti, kaip Artiomos tėvas su vienu dantimi sako „Artioma“, ne „Atioma“. „Aš Artioma be R, supranti? Aš Artioma be R, o tu, Gajane, tu – mano visa, šiandien“.

Ir rytoj. Ir štai – jau beveik šešerius metus, be tų kuriuos prabuvo kartu, Gajanė laukia Artiomos be R. Kartkartėmis klauptuose, visada toje pačioje vietoje. Klauptuose, kurių niekas nevalo. Klauptuose nubalintuose Gajanės kelienų druskos. Pasišventimo šitai santuokai, šitai jos reikiamai idilei, kurią dar pataisys, kuriai nesvarbu net Tioma ten, ar Linas, ar išvis ji pati. Truputį druskėjančiai aksiomai to „kaip viskas turi būti“, bet nepakankamai, taip kaip būna kai sukiesi tik vienu petuku, tik truputį.

Artiomos kelienai rėmėsi į metalinę dviaukštės lovos atramą. Stebėjo tą atramą ir mąstė, kaip netapo kareiviu. Gal būtų tapęs, jei ne skoliozė. Jei ne skoliozė, nebūtų sėdęs. Nereikėtų masturbuotis galvojant apie Gajanės užpakalį, tą nuostabų užpakalį besibaigiantį pusmėnuliais. Pusmėnuliais jo. Derlingas ar kaip ten. Galėtų šaudyti iraniečius. Arba irakiečius. Ar jie ne po kokiu ten pusmėnuliu? Koks skirtumas. Svarbu vardan Gajanės. O kai jį nušautų, koks arabas, blet, kai jį nušautų arabas – Gajanė su vaikais, įsivaizduojamais vaikais, gautų pensiją, kokį ženkliuką iš prezidento. Pyzdiec kaip būtų buvę gerai.

Artioma be R toks štai. Mechaniškas žmogus. Kas nors gal galėtų sakyti – primityvus. Bet tai būtų netiesa. Reikėtų pamatytį jį šokantį. Kad suprastum – štai, čia yra pagrindinis veikėjas, protagonistas. Šitas liesas kūnas, kurio skoliozė po treningu žinoma tik jam pačiam, šitas veikėjas judėjo neįtikėtinai elastingai, judesiu įrodąs laiko konstruktyvumą. Primityviems ritmams vilnyjant per pėdas, plaučius ir gerklę, tiems ritmams užpildant visą aplinkinę materiją, Artioma juose nepaskęsdavo, jo neapimdavo transas, tai jis buvo tas, kuris hipnotizuodavo kitus. Kiekvienas raumens timptelėjimas tobulai sinchroniškas net su ritmais, kurie jo mechaniškam protui buvo nepatirti. Artiomos judesiai kalbėjo kalba, kalba kuri manifestavo pastarojo esaties reflektyvumą, štai čia – čia yra materija, mechaniška materija, tuo pačiu tačiau įgalinta būti subjektu. Ir tas subjektas troško būti diskurso dalimi, troško išlikti per tą diskursą net jo mechaninėms dalims suirus. Toks buvo tikrasis Artioma. Artiomia be R. Užaugintas tačiau, melžėjo be dantų, su peniukšliška narkomane sese. Su dantimis. Geltonraudžiais. Pertrintu identitetu.

Artioma, dabar - mylįs Gajanės subinę.

Jau grįžęs iš kalėjimo. Veikėjas realybėje. Griebiąs sėdmenis pirštais. Sėdmenis kurie jai klūpant ant druskėjančių kelienų, nebeturį to linkio pusmėnuliško. Griebiąs nagais, su mažyčiais tamsių panagių pusmėnuliais. Gajanės pusmėnulių galia Artomios pusmėnulių įrantose. Tokia tad kartais santykių dinamika, grubi, apmelsta bažnyčioje ir metalinės lovos užkaboriuose, įtvirtinama abipusiais nederlingais aktais, nes ne kitokiems jie palaiminti.

Artioma šoka miške.

Išvarė grybaut, Gajanė suka ratus ir tolsta nuo bagažinės iš kurios, atvertos, virsta garsai. Pasikvietė ir gelntonraudę seserį, tą narkomanę žinai, reik paimti. Dėl visa ko. Lai pabūna, ten į gerą jai. Aš ėjau dėl tavęs į bažnyčią, ji gal irgi ėjo, ji pasakė ji ji. Tioma nu. Man rūpi tavo šeima, supranti.

O Artioma laukia ir šoka.