Rašyk
Eilės (73368)
Fantastika (2195)
Esė (1497)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





vakvakas vakvakas

apie galimybes, kurios patiriamos tik per kitą I

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Gajanės kelienai rėmėsi į klauptus.

Pradžioje viskas buvo kitaip. Ji atėjo, ne paskambino, o atėjo, ji - jo sesuo „viskas, Tioma Mickevičiaus gatvėj“. Ir išėjo. Papasakojus ką buvo pajėgi suprasti, po kelių demonstratyvių ašarų, kaip atėjo, paliko su realybe.

Kelienai lyg druskėjančios į stulpą: baltadribsiai, trupūs ir skausmingi. Lyg Dievo bausmė, lyg jos tikėjimo monotonijų įrodas. Kiekvieną kartą klūptelėdama vis prisimindavo tą dieną, kai toji, kuri taip ir liko noumenu jos atminty, toji atėjo. Keistai geltoraudoniais dantimis, menančiais egzotiškas istorijas, kurių ji nenori žinoti. Geltonraudonis demonas kyščiojąs tarpdantin jos idilę trupinantį grąžtą.

Tas prisiminimas, šitie kelienai, dabarties klauptas – visą tai davė pagrindą ritualizmui, tapačiam geltonraudžių dantų ritualams, bet šis gi – legitimus, šis įgalina pasišventimo demonstraciją. Šitas demonas gi vietinis.

Bažnyčios bendruomenė skatino jos kaip kankinės, vėliau šventosios vaidmenį. Štai jums – Gajanė, čia toji, kurios vyras kalėjime, šešeriems metams sakau, kalėjime, žvėries metams, matot. Ji toji, kuri verda sriubą su maltiečiais, pasilieka saugoti žvakių per budynes, toji kuri jaunimo centre kalba apie šeimos koncepto svarbą paauglystėje, ją net bernardinai publikavo, šitoji kurios idilę sugriovė tas gi štai tas, ji mūsiškė, truputį egzotė, bet mūsiškė.

Šioji alternatyvi realybė nebuvo pati našiausia Gajanės savirealizacijai, bet vidinis cherubinas, toks kaip iš paveikslėlių – nutukęs, godžia veido išraiška, rubuiliais pirštais smaugiąs bet kokią brandą, tas cherubinas, Artiomą uždarius, jis buvo viskas ką ji turėjo. Ir tas turėjimo jausmas, kontrolės iliuzija, tapo jos pasaulio pagrindu. Žvėrimi, kuriam šėrė visą savo potencialą, trupinėlį po trupinėlio iki tapsmo terakotiniu varpu.

Artiomos kelienai rėmėsi į metalinę dviaukštės lovos atramą.

Artioma išties – be R, Artioma. Kai susipažino su Gajane, tai juos sustūmė. Ir vienas ir kitas – nevietiniai, keistais vardais, akcentai dar, gal ir sunku sugalvoti kokią banalesnę priežastį dviems sugulti metmečiams, bet štai ji: Artioma stovi prieš Gajanę ir pasakoja, kaip tėvui karvė išmušė dantis. Pasakoja, kaip per perestroiką visi buvo pikti ir pavargę ir kaip tokia pikta ir pavargus metrikacijos darbuotoja nenorėjo girdėti, kaip Artiomos tėvas su vienu dantimi sako „Artioma“, ne „Atioma“. „Aš Artioma be R, supranti? Aš Artioma be R, o tu, Gajane, tu – mano visa, šiandien“.

Ir rytoj. Ir štai – jau beveik šešerius metus, be tų kuriuos prabuvo kartu, Gajanė laukia Artiomos be R. Kartkartėmis klauptuose, visada toje pačioje vietoje. Klauptuose, kurių niekas nevalo. Klauptuose nubalintuose Gajanės kelienų druskos. Pasišventimo šitai santuokai, šitai jos reikiamai idilei, kurią dar pataisys, kuriai nesvarbu net Tioma ten, ar Linas, ar išvis ji pati. Truputį druskėjančiai aksiomai to „kaip viskas turi būti“, bet nepakankamai, taip kaip būna kai sukiesi tik vienu petuku, tik truputį.

Artiomos kelienai rėmėsi į metalinę dviaukštės lovos atramą. Stebėjo tą atramą ir mąstė, kaip netapo kareiviu. Gal būtų tapęs, jei ne skoliozė. Jei ne skoliozė, nebūtų sėdęs. Nereikėtų masturbuotis galvojant apie Gajanės užpakalį, tą nuostabų užpakalį besibaigiantį pusmėnuliais. Pusmėnuliais jo. Derlingas ar kaip ten. Galėtų šaudyti iraniečius. Arba irakiečius. Ar jie ne po kokiu ten pusmėnuliu? Koks skirtumas. Svarbu vardan Gajanės. O kai jį nušautų, koks arabas, blet, kai jį nušautų arabas – Gajanė su vaikais, įsivaizduojamais vaikais, gautų pensiją, kokį ženkliuką iš prezidento. Pyzdiec kaip būtų buvę gerai.

Artioma be R toks štai. Mechaniškas žmogus. Kas nors gal galėtų sakyti – primityvus. Bet tai būtų netiesa. Reikėtų pamatytį jį šokantį. Kad suprastum – štai, čia yra pagrindinis veikėjas, protagonistas. Šitas liesas kūnas, kurio skoliozė po treningu žinoma tik jam pačiam, šitas veikėjas judėjo neįtikėtinai elastingai, judesiu įrodąs laiko konstruktyvumą. Primityviems ritmams vilnyjant per pėdas, plaučius ir gerklę, tiems ritmams užpildant visą aplinkinę materiją, Artioma juose nepaskęsdavo, jo neapimdavo transas, tai jis buvo tas, kuris hipnotizuodavo kitus. Kiekvienas raumens timptelėjimas tobulai sinchroniškas net su ritmais, kurie jo mechaniškam protui buvo nepatirti. Artiomos judesiai kalbėjo kalba, kalba kuri manifestavo pastarojo esaties reflektyvumą, štai čia – čia yra materija, mechaniška materija, tuo pačiu tačiau įgalinta būti subjektu. Ir tas subjektas troško būti diskurso dalimi, troško išlikti per tą diskursą net jo mechaninėms dalims suirus. Toks buvo tikrasis Artioma. Artiomia be R. Užaugintas tačiau, melžėjo be dantų, su peniukšliška narkomane sese. Su dantimis. Geltonraudžiais. Pertrintu identitetu.

Artioma, dabar - mylįs Gajanės subinę.

Jau grįžęs iš kalėjimo. Veikėjas realybėje. Griebiąs sėdmenis pirštais. Sėdmenis kurie jai klūpant ant druskėjančių kelienų, nebeturį to linkio pusmėnuliško. Griebiąs nagais, su mažyčiais tamsių panagių pusmėnuliais. Gajanės pusmėnulių galia Artomios pusmėnulių įrantose. Tokia tad kartais santykių dinamika, grubi, apmelsta bažnyčioje ir metalinės lovos užkaboriuose, įtvirtinama abipusiais nederlingais aktais, nes ne kitokiems jie palaiminti.

Artioma šoka miške.

Išvarė grybaut, Gajanė suka ratus ir tolsta nuo bagažinės iš kurios, atvertos, virsta garsai. Pasikvietė ir gelntonraudę seserį, tą narkomanę žinai, reik paimti. Dėl visa ko. Lai pabūna, ten į gerą jai. Aš ėjau dėl tavęs į bažnyčią, ji gal irgi ėjo, ji pasakė ji ji. Tioma nu. Man rūpi tavo šeima, supranti.

O Artioma laukia ir šoka.
2020-06-23 02:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-05 20:34
klimbingupthewalls
nepatinka, kai žmonės rašo kelienai vietoj keliai 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-04 23:38
Vetra Vika
Įdomus įtraukiantis tekstas, tačiau sakinių sandara sunki, lyg "malkas kapojant" per prievarta...  gal autoriaus sąmoningai sumąstyta tokiu "dramblotu" stiliumi pabrėžti situacijos keblumą, nors pats turinys pateiktas - atvirkščiai, kad:
,,...O Artioma laukia ir šoka...."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-07-01 23:12
nagi
Be ryšio čia man. 2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-25 19:14
Beduinas be kupranugario
[Laukiu tęsinio, jeigu ką]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-25 19:09
Beduinas be kupranugario
R nuostabiausia raidė
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-24 17:16
amina88
Labai skaniai skaitosi. Tegu "skaniai" ne visai tas žodis, bet tinka jis čia stilistiškai. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-23 12:24
retas laimingas
patiko kad gyvuliškai čia mokytas žmOgus parašė
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-06-23 11:00
Miam
Žinokite, jūsų pajauta literatūros darymo, mano kaip skaitytojos nuomone, kaišioja jums koją, nes ji įneša dirbtinumo ir į jūsų kūrybą. Tame tarpiniame variante jūs ir įstringate. Kitas gerbiamas rašytojas, jūsų draugas, taip pat šiandien parašęs prozą konkursui, to neturi, tačiau turi ką kitą. Sujungus tuos abu turėjimus į vieną gautųsi – gerai. Tačiau šiuo atveju – jūsų trūkumas jus strigina, o jo – plukdo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (3)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą