triptikas: vaikystės koloritas

[ eilėraščio pėdsakais ]

nežinia kada mane užklups eilėraštis gal prieš lietų
ar šuniui paglosčius paausį ar kai užmiršiu pirmąją
eilutę eidamas pasiimti rašiklio ar kai varnėnai tarškės
beržų viršūnėse ar kai merginai nuslys petnešėlė
nuo tobulos formos peties būsiu nuogesnis ir pats
savo žvilgsniu į ilgesį meilės sužiuręs galbūt dabar
bus eilėraštis ten kur palįsiu po balkonu vaikystės
gerokai sumažėjusiu tiek kiek užaugom prisiminti
kiemo draugų ir dar išdaigų visų ten pritūpsiu
rasiu vietą kur slėpėm savo būrio ginklus už krūmų
ir tuos sekretus su pienių žiedais geltonais po stiklu
o po to su visokiom sabrinom ir samantom fox
kai paaugom kai karštis ir šaltis painiojosi mūsų galvose
ir nedraugavom tik tyrinėjom kas per daiktas yra
užaugusios mergaitės tada svaiginomės tik karuselėm
įsisukdami ir įsisupdavom sąmonę sūpynėmis
šmirinėjom vis su karštu užsidegimu ką nors padegti
taip kad visas kiemas skendėtų dūmuose ir graužtų akis
ypač suaugusiems kuriems rūpėjo kiti reikalai
taip ir užaugom nuolat karščiuojantys gyvenimu
dar kad būtų daugiau dūmų kaučiuką uždegę užpūsdavom
suvyniotą į popierių ant kurio galbūt eilėraščių būta
o karabitas iššaudavo mums kaip šampanas ir švęsdavom
vaikystę uždegę gumos klijus tuo tarpu kai kiti juos jau uostė
bet man vis dėlto buvo lengva gyventi kai kursuojanti valiuta
buvo „Tipi Tip“ ir „Turbo“ popierėliai už kuriuos
galėdavai įsigyti ko tik širdis geidė ir norai pildėsi
suvalgius penkiažiedę alyvą ieškodavom jų tarsi ekstazės
arba gal nučiuožti ir būti nučiuožusiam visai nuo vaikystės
nuo šito čia žodinio skardžio ir nuo eilėraščio tarsi iš niekur
ir dar nuo to dramblio straublio čiuožyklos
ne šiaip o atsistojus didingai ir kiek pasikarščiavus
kai išeis į kiemą paskutinis čia likęs draugas
ir išsitraukęs riekę obuolių sūrio ar duonos baltos
sušuks visiems „be kąsniukų“ o aš maldausiu
„su kąsniukais, su kąsniukais, pirmas pasakiau“
nenusileisiu ir atsikąsiu vaikystės šiais tekstais
apsilaižydamas

[ kiemo didvyriai ]

viskas būdavo skanu ir paršiuko čiuko
kramtomoji guma neaiškios konsistencijos
įsikišdavome į burnas cigarečių imitacijas
tuos pakabukus prie raktų ir vaidindavom vyrus
didvyriais eidavom ant skersinio nutrinto
išlaužti „kareivuką“ arba kokį „vilkiuką“
ir triumfuodavom ir šito pakakdavo
kiek draugų čia būdavo kieme nebėra kai kurių
nei čia nei kitur tad jau pasiimsiu laidynę
ir įtempęs paleisiu žvilgsnį į praeitį tolimą
gal net dievui į langus kažkur gerokai pro šalį
taip sakydavom kai nepataikydavom
sviediniu net į vartų plotą o kai kurie iš mūsų
tarsi pametę protą po to ėmė rašyti eilėraščius
apie tai kas sopa arba apie tai ko pats gerai nežinai arba
apie susmirdusią viengungio lovą išgulėtą vienatvių
sunkmečio tartum kokio svarmens su užrašu „aš pavargau“
dabar tokiom aplinkybėm vis sunkiau surandu
dėl ko dar galėčiau triumfuoti

[ rūdijančiais praeities drabužiais ]

geležinė vaivorykštė ten vaikystės kieme
ant kurios pasikabinęs vis sunkiau prisitraukiu
ir bandau pažiūrėti kas laukia už jos
tik bijau pamatyti
kad dienos taip pat bus geležinės kaip vienumos
rūdijančios garsiai ir inkšdamos
tartum filme Kin Dza Dza aš ir tos rūdys
smuiką čirpinu nemokšiškai džeržgiančiu balsu
savo dienas ir naktis iš kurių tikėjausi kažko
vis daugiau gal poetinės ekstazės ir šėlsmo žodžių
kurie nuneštų stogą ant kaimyno namo tačiau dabar
tarsi būčiau gyvenimo kine juodai drumzliname
vis tame pačiame kiekvieną naują dieną
paskui pats pradedu rūdyti tarsi meilė paskutinė
jau būtų išėjusi ir ta geležinė
rūdijanti garsiai po užmaršties lietumi
permirkusi mano mintimis apie paiką vaikystę
rūdijančiais praeities drabužiais
taip merkia lietus kiaurai
ir atrodo kad pirštu galėtum
pradurti skylę
rūdijančioj geležinėj krūtinėj savo
ir iš ten išlįstų šviesos virbalas
tarsi iš mamos rankų iškritęs taiklus patarimas
tartum taikiklis naktyje į praeitis
kurias jau seniai buvo verta nušauti eilėraščiais
ir užmiršti veikėjus užkastus ten už daržinės
kur dilgėlynas sužėlęs mano neišravėtų prisiminimų

ir rodytų kelią tas virbalas šviesos tas taikiklis
į galimų dar ateičių spalvotą ekraną geriau įsižiūrėjus
ten pamatyčiau save dar nepastatyto filmo veikėją
it seklį Morką ieškantį tekstų eilėraščiams statyti
iš smėlio tokiais dangaus spalvos kibirėliais kad pakylėtų
ant vaikystės vaizdinių padėklo sudėtus
ir dar iškepti pyragaičius dvigeldžių moliuskų formom
smėlėtais delniukais suploti taip kaip griaustinis
kad sudundėtų iš giedro vaikystės dangaus
ir vėl lietų prišauktų kulkomis lytų
ir eiles skaitantį taikliai nušautų
tam kartui
iš lėto brendant per žodžių balas besitaškant
iš šios dienos fragmento tartum ištrinto
kastuvėliu užkasto vaikystės smėlio dėžėj
iki pakaušio palikto taip ir uždustų
vis vien jau žodžiais „tak-tak-tak“ negailestingai
nušautas ir rūdimis vis labiau apėjusios tos dienos
vaikystės tad „Lyk, lietau, lyk, saulės neklausyk“
kažkas sugriebia kulką lietaus tuo tarpu
ir eilėmis šiomis nusišauna iš dar vienos dienos
praleistos nuo liepto vaikystės įšokęs į tvenkinį
prisiminimais į sužaistą karą tik žodžiais
iš čia ir dabar užsikasęs apkasuose pabėgimų atpažintų
kaip garsas šūvių pistonais
paskui atsitokėji
ne iš karto pakėlęs akis nuo šio teksto į žilstančius
smilkinius buvau tarsi nušautas sakau sau
šio vaikystės raidyno tarsi parūdijusiom vinim
į eilėraščių lesyklą sukaltas