Bulvės giesmė

Klūpėjom bulvių lysvėse lyg klauptuos
ir savo keliais ligi Dievo bridom
kiek daug jėgų turėjome sukaupti
be jokio išgąsčio pažvelgt į vidų

atvėrę žemę tarsi moters įsčias
aprėdę bulves mirusių drobulėm 
žinodami kad šalnos jau nelyžčios
paženklintos šventom bažnyčių bulėm

plazdėjo širdys po lininiais rūbais
tarytum kregždės prieš ankstyvą lietų
ranka žemėta ir per daug sugrubus
kad tau prie kūno švelniai prisišlietų

atstojo klevas kryžių ir altorių
jo kraujo buvo kielikas išlietas 
gyvenimus iš naujo pakartojom
nes mirusiems daugiau neliko vietos

nes bulvės jau įaugusios į žemę -
nebenorėjo vėl pakilt į viršų
tamsus vanduo atrodydavo semia
plaučius visiems kas vėl įkvėpt pamiršo

pamiršo kaip jos pirmąsyk pražydo
pamiršo aitrų dūmą bulvienojų
kaip bulvė žmogų kviečiasi į vidų
atvėrus žemę o galbūt sapnuoju

dar šiltą bulvių puodą apkabinęs
tarytumei Biliūno vargšą Brisių
gali varyti bulvę iš tėvynės
bet tėviškės iš bulvės neišvysiu