Karšta, po krūtimis kaupiasi prakaitas, viskas limpa, nuo prakaito brinksta speneliai ir skaudžiai trinasi. O aš galvoju. Apie liepų klampumą ir kavos nubėgusios puodelio krašteliu kartumą, džiūstančią spermą ant šlaunies ir medų su agurkais.
Taip intensyviai kad mintis užgimusi kažkur pakaušyje, ar tarp ausų, na supranti, toji mintis kuri dabar esi tu ji stukteli man bambon ir ten įstringa. Iš pradžių nesuprantu, kad tai tu, manau gal hesburgerio sojos lazdelės, ar lavazos automato kava ar net Jorgeno pamestas prezervatyvas kurį išmedžiočiau, jei užtikčiau kur tūliką, na kažkas ir bet kas, bet tik ne tu. Ir kai kitą rytą pastebiu mažytį pirštuką kyšantį iš bambos, tokį mažyti ir keistai pakrypusį, lyg sulaužytą, pirštuką besikapanojantį laukan, tiesiog jį užkemšu. Tą bambos kanalėlį iš kurio veržiesi, užkemšu vatos tamponėliu mirkytu perokside ir išeinu į darbą.
Ir pamirštu.
Jorgeno nagai kirpti žirklėmis. Ne „klak klak“ kapokle, ne. Nukirpti kaip tik tiek, kiek reikia, kad sukišus pirštus man vaginon net nesuprasčiau, kad Jorgeno pirštai turi nagus, jis įsivaizduoja, kad kuo daugiau nagus nutrumpins, tuo tai labiau mane sudrėkins. Jis nesupranta, kad tiek jis, tiek jo varpa, tiek jo pirštai man panašūs į dešras kimštas nenagingo mėsininko. Mėsos ir tamprumos kakofonija, netolygūs įtempimai ir socialinių vaidmenų virvutės išlaikančios Jorgeną stabilų. Noriu suėsti tą dešrą, noriu praryt su visomis virvutėmis ir nebepamatyti, o tada apžiojus mėsininko pirštus nuo jų nučiulpti Jorgeno riebalų likučius. Bet Jorgenas vairuoja škodą, o aš neturiu taksui.
„Man patinka kaip tu kvėpuoji, kai darau šitaip“. Man irgi patinka kaip aš kvėpuoju, garsiai ir vulgariai su pornografiškai dirbtinais paaikčiojimais, kad negirdėčiau nuoširdaus jo šnopavimo su nevalingais kriuktelėjimais atliepiančiais gūstelėjimu veidan. „Dieve, kaip“, sakau „gera“ kvėpteliu, „nega-liu galvot net“ sakau, „žemiau, prašau, spus-telk“. Myliu Jorgeną, savaip bet myliu: nuperku penkis nektarinus, nes nekenčia kokie pūkuoti persikai. Aš irgi pūkuota.