Ši vasara jau mokosi išeiti
Taip kaip žmogus iš kūno iš savęs
Kada mintis praranda garso greitį
Ir lyg automobilis po gatves
Per naktį blaškos skrodžią juodą tamsą
Ir artimosios šviesos ten toli
Tau primena rugpjūčio rytą ankstų
Atvirukus Sezano ir Dali
Liepsnojantis aušroj statybų kranas
Tarytum ilgakaklė žirafa
Dažnai juk tokios vizijos vaidenas
Vaidenas kai nematoma ranka
Pati taip pat vedžioja mano ranką
Lyg piktą šunį su pavadėliu
Per baltą lapą kol tariu – užtenka
Daugiau paklusti aš nebegaliu
Bet moku mintinai visas komandas
Pažįstu Dievo balsą iš klausos
Ir mano žodžiai amsintys nekanda
Dantim negriebia vasaros basos
Tiesiog iš vėjo jie ramiai ateina
Aš suprantu manęs jie netausos
Jie puikiai žino tikrą meno kainą
Ir vis dar skiria šviesą nuo tamsos
Palikęs kūną aš užleidžiu vietą
Užleidžiu savo virpančias rankas
Už rašalą už vyną vos pralietą
Kad vėl bylotų per mane kažkas