mirk_sėjimas

tu neužsimerksi bet jeigu užsimerksi
tai išnyks

akių lygyje iš rūko nupintos virvės
štai iššūkis rugpjūčio pabaigai
giluminių sampratų proveržis
programa nepažinumo kūnas
nepažintas žibintas tarp igreko ir iks

gal tu nemirsi bet jeigu vis dėl to numirsi
nematysi fontano apkritusio snaigėm
viskas ką matei yra vakarykštė diena
šešėlis ant lūpų
dar vakar nepilnametės mergaitės

agota irgi tokia buvo bet jau nebėra
viskas kuo ji dabar yra
jos mirksėjimas ir plaukai kvepiantys lietumi

kas kartą vos mirktelėjusi agota iš tamsaus kambario atsidurdavo ten kur atsidurt neįmanoma - ties horizonto linija kur druskos stulpą lesa paukščiai tolimi

kartais iškart po to pasikeisdavo metų laikai
ir jų apvadai lyg muzika ta kurios kaip tik dabar klausai

mirktelėjus antrą kartą patekdavo tarp žemiausio diapazono vėjo šuorų kurie nunešdavo ją
į dar tamsesnes laiko provincijas
kur pasiveja mintys o žodžiai tampa panašūs į kramtomą gumą
kur veidrodžiai sukiojasi ir  žiūri pakilę virš dumblo

jų sidabriškai blausios akys
sidabriškai blausiuose veiduose mato
kaip stoties viršininkas užgesina šviesą lange
o cigaretė ilgai dar smilksta tarp pegeltusių pirštų
o kartais delne

ir štai tada kai jo ranka panyra tarp nuorūkų tamsa pasklinda taip tirštai lyg tobulybė būtų šio pasaulio apgaulė
kurioje nebemirksi net tie kuriuos nuduria
gerai išgaląstas agotos šonkaulių kaulas