ėjo septyniasdešimtieji
birželis nusėdo vieškelio dulkėse
virš šventojo ežeriuko kilo rūkas
liesa devynmetė su striuka kasele
nuo ryto meškeriojo karosus savo katinui
tėvas tąryt nekilo
pavargusios rankos ilsėjosi ant balto apkloto
kažko maudžia krūtinę pasiskundė motinai
veidu nuslinko šešėlis
o gal tai buvo pranašiškas ženklas
bet motina nieko nesuprato
tą dieną ji skalbė žlugtą
ir niūniavo kaip visada
jai pritarė zvimbiančios musės
pietums pasiūlė tėvui lėkštę sriubos
bet jis atsisakė
nieko nenoriu tik ramybės
gal tau daktarą dar nenustygo
jei nepraeis tai rytoj atsakė tėvas
diena slinko vakarop
birželio prieblandoj dar kartą nuėjo į tėvo kambarį
jis tarsi miegojo
viena ranka po galva kita ant apkloto
Vladai gal tau pieno su medumi
pasitiko tyla
motina sugriebė šaltą tėvo ranką
ir riksmas užstrigo gerklėje
tėvo nėra
niekas nepamatė kada jis išėjo
liko tik skausmas ir liesa devynmetė glėbyje
p. s. Prieš penkiasdešimt metų birželį mirė mano tėvas