Rasa žibėjo, kaip rasa žibėjo!
Kai Tėvas dalgį ant pečių uždėjęs
Ankstyvo rūko nušienaut išėjo.
Jo moteris, vaikai sapnus sapnavo,
Kai Tėvo dalgis skalsą pranašavo –
Bus pašaro karvutei, šeimai – pieno.
Ir krito ryto rūkas, žiedai... ne vienas.
Pakilus saulei Tėvas rinko puokštę
Laukų gėlynų - mamai... O mes uostėm
Kaip kvepia meile pievos, tėvo rankos.
Žydėjo mamos akys! Be galo brangūs
Du žmonės mums, vaikams, šypsojos.
Rasa žibėjo, kaip rasa žibėjo!
Kai tėvas dalgį ant pečių uždėjęs,
Žvaigždes šienavo – jos krito, krito, krito
Žolėm, gėlėm, saulėtekiais kas rytą...