Kanalizacija*
*
Studijoje žiemojo veidai.
Nepasirašyti portretai akimis
tyrinėjo kaimynus
save pačius mėgindami suvokti.
Nevisiems drėbta vienodai,
Nekeli pamiršti ar išėję.
Mano sesers sūnus,
pavyzdžiui, jaučiasi it
tas septynesdešimto lygio Trojanas,
kuris malas ir malas aplink
vardan +3 Elitinio Coroneto.
Šalia bandąs išsikasti rankom namą.
ir nė man, nė jam tai sakant
nėra liūdna, ir kaži ko net negraudu.
- bet kodėl, bet juk tai mes?
kodėl? tiek metų bėgus,
mums atgimt neteko?
- Nes mes mokėjome džiaugtis.
Tikras GamePlay\'ejus! - Pakelti taures!
Peleninėje gyveno Dievybė,
ir kartais apdovanodavo akimirksniu.
kieme dvėso Juodas Šuo.
Milžinas, pailsęs atremia plačią kaką,
tau į kelius ir tyli.
Tokia DiDo būtis.
Jį atvedė į šį kiemą
ir jis kantrybė gyvenimo.
Varge, kas jį iš šio kiemo išneš.
Nes nė brolio ilgai kaltos 4. 2 l rogės,
nei visa garažiška kačelka -
nepakels, tirštos būties
sunkio suraizgyto, kurioj
tik mano tėvas
„-greta. „ žodžiu kartu su milžinu
vėl prikentės žiemos ir aukso dančiui
žibant, prieš nusisukant nuo saulės -
tik jie kartu į mišką,
niekada nebepaklyst išžengt
valios
Kunigas užmeldžia Hemingvėjaus žuvį
o mano tėvas vėlei atsigręžęs šypso
pupt. nėra. pupt tik vėjas lapuočiuose.
holyfak, kur tu? Šunie? ką?
Drakonas iš peleninės šypso,
ir lubas peremiantys dūmai
klaidina, aplinkui mano pėdas,
drakono uodegos galiukas rūgštim
- lyžt. lyšt.
- į akis žiūrėk, kai sveikini. (drakonui taria Žmogus)
o anas tik žiežirbom kikena.
- ką vaikui pasakei? (D.)
*
„aha. Žiūrėk Brolio Žmonos Sūnau.
Ši Eglutė, esi Tu, kaip yra ši mano Brolis.
Žiūrėk, čia augu aš Ąžuolu, ir čia mano tėvas -
meluoja esąs Maumedžiu.
Mano tėvas kūrė gyvenimus,
ir jo kūrinys yra sodas,
kurį kantriai stebėsiu
ištirpstant nevaldomoj
gamtos stichijoj,
kuri it prakeiktam
tikriaus tik man
vis užverčia
tai amarais, kurkliais,
dar šliužais, ar vapsvom
nemintačiais varnėnais.
Tai mano tėvo kūrinys,
Jis visą gyvenimą parazitams
rengė balių.
Bet tu, mažasis mano drauge netikėk,
jog Maumedis tai tėvas. Tai tiką viltis,
jog net Sodui pavasariais išvytus,
Akis rami pašonėj namo,
kaups kaskart su saule, at eičiai
viltis. Bet tai jau esame mes, tai ne Tėvas.
Jei kada eisi į mišką, kur įžengt baugina
išknisų žymės „gyvena šernai“,
ten už avietkrūmių sienos
Esą Ąžuolas, kuriam Tėvo dvasia.
„-aš jį vandinu savo broliu. - sakau, Ąžuole, tu mano brolis. „
ir žinau, jog anie gebą teisingai išsirinkti medžius,
Tu vien pažvelk į Medžio (brolio) žievę,
kiek kart akim susmigus kiauriai skradžią,
užmigę pirštai skaitė kaimieno vagose.
Jis sako, „- oi, ne, nieko aš nerašysiu.
gyvenime mano tik žmonės, o čia neapsieisi be politikos.
va mano sūnus geriau parašys. „ „
*
Rašau. Rašau:
- mano studijoje, miške, lig pat lubų
susiraizgęs drakonas. ir prašytas žvelgia į akis
bei sveikina.
Sakau, Gerb. Viršenybe,
Brolio šiąnakt mano gimtadienis
- ko paprašys, jam už ramybę?
mhm.. dabar jau suprantu.
Drakonas raitosi ir purpsta
ir akimirksniu čia prieš akis,
čia jau užu nugaros, ar prielubų,
grindų prigludęs, spragteli sparnu,
ir drobėj atispaudžia Šventas veidas
- tiršta, visą sutraukianti būtis,
su limpa, su Hemigvėjaus valtimi,
atgal ne į marias - į miško Jūrą
Tėvas kartu sargas.
tik tak tik
nepalieka pėdų.
142106062020