Rodos tas pats tiltelis ir meldai
rūkas kaip paskenduolis
einantis vandeniu
einantis pagaugais per odą
su tėvu vienoje valtyje
neskaitant vėjo
vis papurenančio galvą
rodos tokia pat vasara
kaip ir visos
gal tik oras šaltesnis
vanduo gal šaltesnis tėvas
rankos žvynais ir žuvelių krauju
apėjusios
dar prieš mėnesį tarėmės
tarėmės kaip gautyt
gal imsis ant gyvų
imsim ant gyvų pritariau
jokių dirbtinių muselių ir simuliakrų
kažkaip nebesinori daugiau
tikrumo
jau ir taip
kiekvienam sapne yra kabliukas
kiekvienam duonos kąsny kabliukas
kiekviename vaisiuje
kiekvienoj piliulėj kabliukas
kiekvienam gyvenime kabliukas
todėl taip ir vystosi priklausomybė sapnams
valą prakišu per karoso žiauną
atvipusią
ant galo kilpute trišakį
kad būtų lengviau pakirsti
pakirsti paryčiais iš miego
į miegą.
Sekdamas plūdę ir debesis
paviršiuj vandens
nusmelkia jausmas
kad viskas taip pat bet ne taip
kaip visuomet būdavo
valtis labiau leidžia vandenį
tenka samstyt o žemėj
rodos padaugėjo dangaus
plūdė vaikšto gerai vandens paviršiumi paskenduolis
niekaip nepanyra
nekimba kažkaip sakau tėvui
ir kartu nustėru –
ką tu veiki šitoj valty
jau seniai kartu nežvejojam
tėve
kas tave išleido iš
solženicyno
vėžininkų korpuso
kas pakėlė nuo lovos
ir privertė eiti
sakau tėve įžnybk
regis vėl tik sapnuoju
bet tėvas kai įžnybia – skauda
nelyg vėžio žnyplės
iš kūno trauktų pašiną
vadinas tikrai nesapnuoju vadinas
gyvenimas po mirties yra tik gal
ne visiems iki jos būna gyvenimas
vadinas Dievas visad žvejoja ant gyvo
tokį sutikęs visada pasimauni
įrijęs kalbą po žodį
į viršų jau traukiamas valo
ir jau ne vandeniu eisi nes žiemos
ne tokios kaip visad
nes viskas kitaip
per šalta šita vasara
tėvas ir aš viens kitam per šalti
gal tenai iš viršaus
ant gyvo masalo
mus gaudo
pro debesų properšas
užšalusių sielų žvejys
gal spėsiu dar spjaut į vandenį
žodį maldą duonos ir sapno kąsnį
dar kaip
tėvas
taip giliai neįrijęs
kabliuko