Kai mėnesiena šoka

Išnarstau po kaulelį šėmą dieną,
Nulyja ašarom ir niaukiasi dangus,
Sakai — pakelk, išgerkim dar po vieną,
Paskui,  lai būna visa, kas tik  bus.

Klajoklių gentys pro vartus įeina,
Ant kuprų naščiai, sunkūs nešuliai,
Kažką burnoja, gal niūniuoja dainą,
Nebegirdėjau to seniai seniai.

Ir vėl tyla, vėl merkiasi blakstienos,
Pelynų skonis stringa gomury,
Sustoję traukiniai, peronai, sienos,
Išlaukt  tai tarsi ilgesį turi.

Žiogeli, mano, striksintis nuo ryto,
Tave užbūrė vakaro vėsa,
Šviesa žvaigždžių į avilius sukrito,
Kai žemė klojas nuometu  visa.

Galulaukyje šoka mėnesiena,
Lengvais žingsneliais tarsi karvedys,
Čia tirštas rūkas kloja šėmą dieną,
Pasijunti lyg artimo gedys.