Mažyčio paukštelio spalvota plunksnelė,
Nukrenta ant ištiesto tavo delnelio.
Ji rašo tau švelniai burtažodžio kalbą,
Kurią tu ištaręs turėsi amžinos laimės drugelį.
Aš išmetu nedorą tą keršto granatą,
Kuri man per amžius badė tyrąsias mintis.
Ir ištiesiu ranką bejėgiui drugeliui,
Kuris tiek ilgai tūnojo tamsiajam rūsį.
Tereikia mokėti nekenkti, atleisti, mylėti,
Kad laimės drugelis galėtų pasiekti tavąją širdį.
Numesti tamsos apsunkusį riterio šarvą,
Jog galėtum suprasti ką reiškia gyventi su meilę širdy.