Kiškis ir lapė

Pasaka  Kotrytei

Atėjo pas kiškį lapė ir beldžia į duris – tuk tuk.

- Užeik, - sako kiškis, - atidaryta.

Lapė įeina.

- Tu gi žinai, kad aš niekada nerakinu, - tęsia toliau kiškis, - o tave pastebėjau iš toli pakrūmėmis sėlinančią.

- Eik tu, ką tu čia dabar, nei sėlinau, nei ką, tik popiergalius rankiojau palei krūmus, tai todėl taip atrodė, bet sėlinti – tai baik tu, nei minties nebuvo, tu gi žinai mane, kaimyne, - suokia lapė ir įsitaiso ant kėdės prieš zuikį.

- Sakai popiergaliai? Ale tai iš kur palei mano namus popiergaliai būtų, visada apsišluoju.

- Taigi žinai vaikai, jie ne ant tako meta, o į krūmus, mano, kad niekas neras, o aš randu.

- Na gerai, kūma, sakyk, ko reikia, nes aš užsiėmęs, - nutraukia kiškis.

- Ai tai žinai patarimo, sakau, paklausiu. Reikalas toks delikatus, supranti?

- Ne, nesuprantu, - sako šeimininkas.

- Ale tuoj suprasi, tik tu neskubink, arba kitą kartą užeisiu, jei užsiėmęs.

- Ne ne, nėr čia ko dažnai eiti, sakyk iškart, kas atvijo.

- Ale, tai niekas nesivijo, - tęsia laputė, - bet žinai tokia mintis atėjo, sakau, atsibodo tą mėsą išvien ryti, sakau, mažum man į vegetarus įsirašyti, ta prasme ant morkų arba kopūstų pereiti.

- Nusivalyk barzdą, taukai varva, - rodo letena kiškis.

- Ale matai, tiksliai, tik ką žvirblį tokį nupiepusį sumedžiojau, ačiū, kad pastebėjai. Gal servetėlę turi, tai nebrauksiu alkūne? – šypsosi laputė.

- Nupiepusį sakai, bet taukų tai nepagailėjo, - kiškis ištiesia nosinę.

- Tai va, sakau, su vištom dabar riesta, neina prie jų prisigauti, šunimis apsaugotos ir tvoromis visokiomis, tai galvoju gal tikrai pereiti ant kokio lengviau prieinamo maisto, kaip tu mislyji? – lapė valosi ir suokia, o akys tik dairosi po virtuvę, ką čia nugriebus, alkana vis dar matosi.

- Kad ant salotų nusprendei pereiti, tas yra gerai, pamatysi – ir figūrą ištiesinsi, ir kailiukas blizgės labiau. Patarčiau pradėti nuo svogūnų, jie virškinasi gerai ir kalorijų daug neturi.

- Eik tu sau, zuiki, ką tu čia man dabar siūlai, taigi smirdėsiu kaip kokia boba valstietė. Ne ne, jau geriau morkos.

- Klausyk, lape, tu atėjai patarimo, daviau, dabar eik namo, - kiškis atsistoja.

Lapė stojasi irgi, supranta, kad yra išprašoma, bet staiga vėl sėdasi ir kviečia letena sėstis ir zuikį:

- Na na, kiškeli, na ko tu taip iškart, aš gi nieko, jei sakai nuo svogūnų, tai ok, pradėsiu nuo svogūnų, ale kaip juos paruošti?

- Paprastai, įmesk į verdantį vandenį, truputį pipiriuko, lauro lapelių, druskos geriau nedėk, svogūnai ir taip jos turi. Valgyk su juoda duona kartą dienoj. Po savaitės duosiu kitą receptą, o dabar tikrai turiu eiti, eik ir tu, nepaliksiu gi tavęs vienos.

- Gerai gerai, kiškeli, buvo labai smagu pasikalbėti. Dar susitiksime.

Ir lapė išeina. Kiškis užsimaukšlina ant galvos kepurę su ilgomis ausimis, paima į leteną lazdą ir pasišvilpaudamas palieka namus.

Pakeliui apžiūri pakrūmes:

- Bet matai, tikrai surinko visus popierėlius, nei vieno nematyt.

O lapė tuo metu įlindo atgal į kiškio namą, nes tas drąsus buvo ir durų niekada nerakino, ir iškart prie šaldytuvo, o paskui prie maisto podėlio. Išnešė viską, kiek panešti galėjo, o kartu dar ir vietoje prisikirto.

Grįždamas po pasivaikščiojimo kiškis pastebėjo visur pakrūmėse primėtyta visokių maisto likučių ir popiergalių. „Matai, tikrai lapė buvo teisi, tie vaikai vaikšto ir šiukšlina miške, begėdžiai“.