Pažintis (2)

Pora cukraus šaukštelių arbaton
Neatrodė, kad būtų mažai.                   
Jis ištirpo. Ant krašto puodelio
Liko lūpų raudoni dažai.

Saldus kvapas per naktį lydėjo
Ligi pat vėlyvų paryčių,                           
Iki vėl ji į barą atėjo
Su gėlėta skraiste ant pečių.

Vėl prisėdau šalia pakerėtas
Jos čigoniško gymio akių.
Nuo tada nerandu aš sau vietos, –
Ir kasdieną į barą lekiu.                               

O ji mirksi blakstienom lyg, rodos,
Mano kūną kas smeigtų dygliais.                         
Tik į taborą, kur vyšnių sodas,
Aš žinau nieks manęs neįleis.