truputėlis po vidurnakčio.
Pasimetusi cigaretė ieško savo gimtadienio… mirtis beldžiasi, nes mano durų skambutis jau mėnuo, kaip išsikvėpęs… mėnulis nevykęs artistas, kad ir kaip stengtųsi saulės vaidmuo jam netinka… mano mintys neišneša… man tenka nešti jas!
2 sekundė
Liūdnas jos žvilgsnis nejučia pervėrė tylą. Dingo elektra. Tyla, ji, kad ir sužeista iš pasalų, tylėjo, sukandusi savo kaulinius dantis. Pro atvirą langą įskrido benamis. Priglaudė savo šaltą beformį kūną ir užsnūdo pasiklojęs vakarykštės dienos prisiminimais. O ji sėdėjo… sėdėjo priglaudusi save prie aksominės suknelės ir žvilgsniu žuddė tylą…
3 sekundė
Besileidžianti naktis pabučiavo jo lieknas kojas ir sielą užliejantis palaimingas jausmas skandino jį savo harmonijoje ir aistroje. Lyg Būdos “Om”, kaip Jėzaus “Aleliuja” jis migdė jo kūną ir žadino sielą. Menininkas jautė naktį, girdėjo ką ji jam sakė. Ji nebuvo švelni ir pataikūniškai, lyg tavęs geidžianti moteris, ji sakė tiesą. Pasakojo naktis daugybę istorijų vienu metu. Jos plaukė, kaip viena plati, srauni upė, kaip pakvaišęs sūkurys suko jo protą ir audrino mintis. Ir leidosi menininkas jų nešamas, kaip sraunios upės pagautas ir nutrauktas nuo prieplaukos plaustas, kaip nuo tvirto medžio nuplėštas sumenkęs jo lapas.