Išlaisvinanti

Kiek daug tavęs neatpažinto mano mažume,
norėčiau išcituot didingą tavo meilę,
budėt nakties sargyboje ties praraja,
kurią tu uždengei savim, kad neįkrisčiau,
bet neišvengiau aš įkrist į savo skilusią menkų troškimų geldą.
Ką padarei, man tiltus permetęs per vandenis gilius,
nepereinu į palaimingą būvį?
Ar aš nepanaši į piemenį,
kuris net musės neišgano, ar samdinę
tarnaitę, besimatuojančią savo ponios suknelę?
Kas aš, ar tokią matei mane,
kai šį pasaulį kūrei, kurios pakeisti negali
per tą nelemtą mano ribotumą?
Kas vyksta manyje,
kai sukeliu audras, o nuraminimui šaukiuos tavęs,
kurį pati vis atitolinu,
drobulėmis apraišiojus užritinu akmenimis?
Kai šaipos iš manęs, - žiūrėkite, kaip myli ji.
Ar atpažins kas nors manyje tavo meilę,
prikeltą manyje ne iš savęs, o per tave?
Kai tu ateisi prisikėlęs vieną rytą,
išaus man visos sodų vyšnios nuometą,
tada žinosiu, - metas jau pavasariui,
ir niekas netrikdys šio ciklo amžino.
Neklausiu, - kaip tai padaryti? -
Nors būsi dar ne iki galo atpažintas,
mano mažume sutilps visa gailestingumo tavo begalybė.
O, kiek tavęs bus mano mažume...