jau nelaukiau
netikėjau
vis artėjo
nežinojau kokia
tik svajojau
bus graži
lengvas permatomas
kūnas
šilkinės skraistės
draikosi
kai skrenda
arba eina
fregata su burėmis
žuvėdra klykianti jūroje
ant veido visuomet
lietaus lašai
jie kaip gailesčio ašaros
neverkti
padėti
galėjau ir nesulaukti
per geležinkelio skaldą
per ražienas
su rudenio vėtromis
su pavasario šalnomis
plaukai kaip šilkiniai voratinkliai
švyturio spinduliai
į mano viltį
gulbė kylanti nuo vandens
purslai sužibę ryto aušroje
ir deimantais
į tvenkinį
bet jos dar nebuvo
nesulauksi
paskęsi
toje drumzlinoje upėje
ėjau per šaltais vėjais
perpučiamą
darganomis talžomą savo kelią
visi pasaulio vandenys
užklupdavo
troškulys dar baisiau kankino
skeldėjo lūpos
nuosavoje dykumoje
siautėjo raudono smėlio
praradimų audros
sapnavosi
švariausi kalnų šaltiniai
bet aplinkui
vien putojančios purvinos sroves
parkristi ištiesus rankas
į tą purviną sūkurį
kaip marmurinei statulai
ir sudužti
tada pasirodei tu
Laisvė
nebuvai gražuole
nebuvai mano svajonių moteris
net ne moteris
tik pareikalavai keistis
siela drebėjo nuoga
laukė stebuklo
kuris visada buvo
čia pat
bet ne taip lengva