Vėl lis

Vakaro giesmę  suskirdusios lūpos kartoja,
Balsas užkimęs, aš pirštais klavišus liečiu,
Žingsniai  lengvi, nors iš nuovargio linksta tau kojos,
Garbanos tos tarsi gelsvas rusvumas kviečių.

Paskui vėl naktis  stygom gitaros skausminga,
Dar nevėlu tau sugrįžt į gimtuosius namus,
Pameni juk, kai pavasariai žiedlapiais sninga,
Bėga vaikai basakojai į tolį,  į tolį pro mus.

Neišdalink savo juoko, kai viskas nutyla,
Kai nardo kregždės prieš lietų baltam debesy,
Virpa voratinkliai, leidžias artumas į tylą,
Aš pasigesiu, kur tu  nutolęs esi.

Vėl nežinioj skleidžiasi burės ir lyja,
Vėl išrašyti be raidžių ilgi sakiniai,
Išpiešei tu mano vakarą grožiu lelijų,
Nors pasimetę,  viens kitą praradę seniai.

Beldžias tamsoj į duris mano svečias,
Lyg po kelionės sugrįžęs dailus nebylys
Akys — tos  upės  iš nerimo ilgesiu  plečiasi,
Mano svety, tu užeik pro duris, greit vėl lis.