Pakartas eilėraštis

Neklotos lovos ir pūkų paklodės
Man visada į debesis panašios
Taip su manim ir linksminos ir guodės
Iš jų lietaus tiktai kantrybės lašas

Pakimba danguje ir ima kristi
Tarytumei savižudžio kupletas
Gal pro akis jam praslenka vaikystė
O man lietus toksai gaivus ir lėtas

Toks panašus į žydro povo šokį
Žiedams lėtai nusnigus miesto parke
Gali stebėti viską bet žinoki
Čia vieniši fontanai naktį verkia

Lietus plonais stiliniais savo pirštais
Kaštonų žvakėms čia dagtis užspaudžia
Ore čia nuo žiedadulkių net tiršta
Kad nesuvoktum kaip giliai kaip skaudžiai

Tariu tau savo lūpom štai ir viskas
Tarp mūsų upė dar labiau patvino
Kad drumzlinas ir lėtas saulės diskas
Dabar jau panašus į diską švino

O gal sidabro taurę tokią seną
Ir jos kadais gal gėrė Dionisas
Ir lengvas vynas gyslomis srovena
Kaip laikas ištekėjęs gal ne visas

Gal liko mūsų pabaigai po lašą
Išgersim ir dainuosim vėjų dainą
Kol debesys lengvi kol mudu neša
Kol vėl kita svaigi naktis ateina

Neklotos lovos ir pūkų paklodės
Pasenusios gatvelės ir aludės
Jos su manim ir linksminos ir guodės
Dainavo kaip Jeseninas ir žudės

Taip pat kaip ir Jeseninas – ne kartą
Su juo mes gėrėm svaigų amžių meną
Štai drėgnas paltas supasi pakartas
O kūnas nusivilkęs jį – gyvena