Veidrodinis

sukurti eilėraštį užtrunka akimirksnį,
kai netikėtai sustoja būties tėkmė
gimdanti paukščius baltais pilvais
vėl išnykstančius vasaros giedrume
jos krante aiškiai kaip niekad matau
tas žiedas su senu akmeniu
per jį lūžta visa ko šviesa ir atsiranda paslaptis
dabar grimzta veidrodinėj upėj
tau užveriant duris
ilgam, gal su visam

visi įmanomi žodžiai telpa šiame akimirksny
blankstantys skubant užrašyti
pasimirštantys kaip apsireiškimo sapnas bedėliojant pirmą sakinį
jais užrašyti eilėraštį per begales laiko puslapių
užtrunka per ilgai,
kai tūkstančiai deimantinių žodžių
tūkstančiai jų išdegtų derinių
atsispindi vieni nuo kitų,
bet niekada nepasako tiksliai to, ką norėjai pasakyti

patyrimui išreikšti reikalingas siužetas
kalba vyriškas balsas per radiją
leidžiantis užuolaidoms aidint plojimams

nieko nevyksmą išreikšti per vyksmą?

todėl aš tyliu

tau kalba
paukščio šešėlis
akinių stiklo saulėlydy
pasisukant dangui,
kai išsiblaškęs
apie mane negalvodamas
nubrauki miesto dulkes nuo švarko
laukdamas taksi

nežinau, kaip ilgai užtruks tai perskaityti