Rašyk
Eilės (73322)
Fantastika (2192)
Esė (1496)
Proza (10356)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Jeigu jums šiame tekste, nereiks ironijos,  galite sėkmingai  pašalinti ir tekstas bus visai rimtas.

Veikiantys asmenys, kaip išeis

Kunigaikščio žmona  –  Rasviltė
Žynys – tikras kunigaikščio brolio Tautinio  sūnus Jaurulis
Kunigaikščio brolio netikras sūnus – Dangintas
Juodoji pranašė – ragana Skarbailė
Kryžiuočių kontūras –  Frizas fon Švansokofas
Baltoji pranašė – laumė Jausminė
Vaidilutės
Tarnaitė Gaudė 
Liaudis – kariuomenė

Sakytojas:
Veiksmas prasideda 1336. Punios pilį kryžiuočiai paėmė vasario  25 dieną. Rokiškio kaime kažkada ant piliakalnio stovėjo pagonių šventykla, tarkim, Dievui Vėliniui. Pagal legendą, ji nugrimzdo į vandenį. Tik neaišku kokio Dievo rūstybė ten ją nugarmeno – pagoniško ar jau krikščioniško. Atrodo, kad krikščioniškasis tokių šunybių pats, tais laikais jau nekrėtė. To-kiems darbams jis visada pasitelkdavo pamaldžius žmones. Panašiai musulmonų Dievas elgiasi ir dabar. Taigi mes ir panagrinėkime tą žmoniškąją šventyklos išnykimo legendą. Po Punios paėmimo, likę gyvi kryžiuočiai ir jų sėbrai iš vakarų pasaulio buvo labai pikti, išvar-gę, apdegę, žaizdoti ir net alkani. Tos kelios ožkos, kurias jie gyvas susigavo, prie sudegu-sios pilies, jau seniai buvo suvalgytos, gal geriau būtų galima pasakyti suėstos. Kryžiuočiai buvo dvikojai vilkai.  Pasišildę prie degančios pilies, visi kryžeiviai staigiai pajuto, kad Va-sario pabaigoje Lietuvoje, dar gana šalta, siaučia pūgos, o geležiniai šarvai, tegul ir aukš-čiausios Milano ginklakalių  kokybės, labai traukia šaltį.
Kelias namo buvo nelengvas. Gyventojai slėpėsi neįžengiamose miškuose, ir  nie-kas  nenorėjo jų sutikti su duona ir druska. Jeigu koks nors kryžeivis, prisėsdavo kur nors už krūmo, tuoj gaudavo per savo geležinį puodą, su medine kuoka ir akimirksniui išsijung-davo. Buvo visiems aišku, kad stambios medinės kuokos smūgio  plieniniai šalmai gali ne-atlaikyti. Jau ne vienas kryžiuotis kontūzytas per Punios pilies šturmą, vos nusėdėjo ant  arklio. Teko ieškoti vietos kur buvo galima apšilti. Taigi ir sugalvojo, Ragainės Pilies kontū-ras Otas fon Švansokofas, apsistoti Kalvių ežero pakrantėje, stūksančioje pagonių Dievo Vėlinio šventovėje, kuri buvo palyginus ant neaukšto Rokiškio piliakalnio. Pamatę didelį riterių ir samdytų knechtų būrį – vietiniai gyventojai pasislėpė. Kalvių ežero pakrantės,  tais laikais buvo apaugusios krūmais ir miškais ne blogiau negu dabar. Iš vyrų šventoje ąžuolų giraitėje buvo likęs tik labai stiprus, protingas, pagal tuos laikus netgi apsišvietęs, kas liečia įvairias pagoniškas apeigas ir papročius, žynys Jaurulis. Jis taipogi veržėsi į kovą ir reikalui esant galėjo pakloti ne vieną geležinšonį kryžiuotį. Nieko nepadarysi, taip įsakė jo dideny-bė kunigaikštis Margiris, kuris patikėjo jam saugoti dukrą, savo geriausio karžygio Udrio žmoną Rasviltę ir visas tų apylinkių vaidilutes.
Žynys Jaurulis buvo nepaprasto grožio vyriškis. Dėl jo dūsavo ne viena vaidilutė, tačiau jis jautė nenumaldomą potraukį prie Ūdrio žmonos Rasviltės. Deja, deja abu buvo nelaisvi... Ji žmona, narsiojo Ūdrio, kuris daugiau mėgo karo žygius ir medžiokles, o ne pokalbius su jauna žmona. Mūsiškai tariant, jis jai mažai skyrė dėmesio. Jaunas žynys Jaurulis buvo žemos kilmės tik paprasto laukininko, dabar jau amžinatilsio Jo aukštybės kunigaikščio Margirio arklininko sūnus. Sūnaus gyvenimas pasuko visai kita vaga, kai jo guvumu ir nevaikišku protu susidomėjo pas Margirį viešėjęs didysis Lietuvos krivis Alau-šas. Jis ir pasiėmė jaunikaitį į savo, mūsiškai tariant, seminariją. Seminarijoje jam sekėsi gerai ir jis ilgainiui tapo dešiniąja krivio ranka. Dar net labai jauname amžiuje jam buvo pa-tikėtos garbingos Vėlinio Dievo vyriausiojo krivio pareigos. Dievas Vėlinis rūpinosi mirusių-jų reikalais. O mirusiųjų pasaulis labai domino to meto gyventojus, juolab kad dar ir ne visi ten galėjo laimingai pakliūti. Vietų paskirstymas, daug kur priklausė nuo krivio Jaurulio nuomonės ir nuotaikos. Nepatiksi ir nepuotausi po mirties su savo kaimynais, tarkim amži-nuosiuose medžioklės plotuose.
Gražuolės Rasviltės visą laiką geidė Margirio brolio Tautinio sūnus jaunasis Dangin-tas. Tai buvo piktas, kerštingas tipas. Jis labai nekentė Ūdrio ir persimetė pas kryžiuočius, net neišsigandęs, kad po mirties jam reikės turėti reikalų su dievu Vėliniu, kuris labiausiai nekentė išdavikų. Jo aistra buvo tokia didelė ir jis labai norėjo pašalinti iš savo kelio Ūdrį.  Kryžiuočiai jam pažadėjo Punios pilį su gražuole Rasvilte, priedo. Ne be jo pagalbos buvo ir pilis paimta, Ūdrys patekęs į pasalą nužudytas, kas ir įgalino kryžiuočius galų gale susi-doroti su pilies gynėjais. 

Prasideda veiksmas. Rokiškio piliakalnis, kuriame šildosi išvargę kryžiuočiai. 
Kontūras Otas. Kur tas Dangintas?.. Kai jo reikia – tai išsidangina. Nei malkų, nei aukoji-mui skirtų teliukų ir ožiukų. Man tuoj bus bado priepuolis. Fui, koks čia baisus stabas stovi. Nugriaut išmest, rytoj sudeginsim.
Riteriai ir knechtai, klaupiasi ant kelių. Fiureri, duonos norime.
Otas. Kentėkite. Bus jums dangaus karalystė. Jeigu mirsite iš bado – tai iš karto į dangų, be eilės pakliūsite. O ten ir alaus šaltinėliai teka ir šalto rūkymo žuvelės po juos plauko, kas norės galės ir raugintų kopūstų sriubos su kiaulės kulšimi užsisakyti.
Kariai. Fiureri kalbėk kalbėk! Tu taip gražiai pasakoji!..
Otas. Teks jums eiti šiandien miegoti, nes rytas protingesnis už vakarą. Turim dar parako, rytoj sprogdindim žuvis Kalvių ežere. Kas miega – tas nevalgo. Tik sargybiniams štai iš-duodu po džiūvėsį ir nedrįskite man jo sučiulpti viso iki ryto. Nuo bažnyčios mūsų kapelio-nas atskirs.
Kariai skirstosi į šventyklos teritorijoje pastatytus medinius namelius, prieš tai išmetę už vartų, pagonių Dievo Vėlinio stabą.

Antras vaizdelis tame pačiame plote.
Pabėgėlių stovykla
Visi gyventojai pasislėpę miške, kuris jau dabar iškirstas. Pačioje tankmėje, netoli dabarti-nio Irenos namo, kaip ir reikėjo tikėtis gyveno ragana burtininkė Skarbailė
Ragana – burtininkė Skarbailė supažindina žiūrovus su savo biografija. Kažkada aš buvau garsiausia Vilniaus vaidilutė, meilės deivės Mildos žynė ir šokėja.  Tai aš atlikdama apeiginį meilės deivės šokį, taip užkaitindavau vyrų kraują... Po to ne viena moteris nesiskųsdavo.
Raganos mokinė geroji laumė Jausmintė. Tai kaip tu čia nusiritai iki tokio gyvenimo. Juk tokiems kaip tu, žyniams emeritams, prie didžiojo kunigaikščio sosto yra speciali prie-glauda. Kaifuoja ten jie visi, midaus ir pyrago lyg soties.
Skarbailė. Nepasisekė, man vaikeli. Susižavėjau aš tada didžiojo kunigaikščio žval-gų vadu Tautiniu. Koks tai vyras buvo, lokį  su peiliu juokais nusmeigdavo, po to dauždavo sau į krūtinę ir net miškai nuo jo juoko skambėjo. O meilus buvo, švelnus kaip vėjelis.
Jausmintė.  Tokių vyrų nebūna. Visi taip ir taikosi už saldžios vietos pagriebti.
Skarbailė. Kvaila tu. Nesupranti. Tikri vyrai ... Ach... Kaip aš dabar jo nekenčiu ir kartu myliu. Žuvo jis garbingai. Vienas prieš trys riterius kovėsi ir beveik visus sužeidė. Jei-gu tarnai nebūtų ant jo tinklo užmetę?... Paliko jis mane – supranti. Jam kunigaikštis kitą parinko, Smolensko kunigaikštytę Olgą. Politika to reikalavo. O man kai  jau negalėjau nu-slėpti savo pilvo,  reikėjo bėgti iš sostinės, iš naujo Gedimino miesto. Ir tada tu gimei.
Jausmintė. Kaip aš tamstos duktė?
Skarbailė. Taip, tu mano duktė ir nebijok aš daug turto sidabro ir net aukso turiu, čia pelkėje pakasus. Pažadėk, kad po mano mirties, kuri jaučiu jau pas mane ateina – sude-ginsi mane, kaip žynę, kaip priklauso. Aš tau paslaptį atkleisiu. Dangintas – ne Tautinio, o arklininko sūnus, o tikrasis jo vaikas  Jaurulis. Aš juos vos gimusius sukeičiau, nes čia į savo gimtinę gimdyti savo jauną žmoną Tautinis atvežė.
Jausmintė. Nieko sau kariškas vaizdelis. Gal todėl Dangintas yra toks niekšas išda-vikas. Ko gero blogi jo genai.

Netoliese dega šventa ugnis, išnešta iš šventyklos. Krivis Jaurulis moko kunigaikš-čio dukterį Rasviltę ir vaidilutes šaudymo iš lanko meno. Krivį Jaurulį jaudina Rasviltės kū-no artumas – ji  gerai valdo ginklą, Krūmuose pasislėpęs tyko niekšas Dangintas. Atbėga vaidilutė Gilužė.
Krivi Jauruli, kryžiuočiai išmetė Dievą Vėlinį iš šventyklos.
Jaurulis. Čia jie neprotingai padarė. Greitai jis juos pasiims pas save, o mes kaip jo tarnai jam padėsime. Eime parsinešime savo Dievą, kol jie jo nesudegino. Tu Rasvilte, lauk čia mūsų, mes greitai grįšime. 
Krivis su  vaidilutėmis išeina. Pasilieka Rasviltė ir jos tarnaitė Gaudė. Pasinaudojęs proga iš krūmų išlenda išdavikas Dangintas.
Dangintas. Sveika mieloji. Nesitikėjai čia mane pamatyti.
Rasviltė. Eik šalin, niekše! Kaip tu drįsai čia man pasirodyti?
Dangintas. O kas man gali sutrukdyti. Gal tas tavo šventakupris. Aš karys, o jis tik krivis. Margirio ir Ūdrio – tai jau nėra gyvųjų tarpe. Šis kraštas dabar man priklauso, tame tarpe ir tu mieloji, mano Rasvilte, aš tave nuo vaikystės myliu, tik tave vieną.
Rasviltė. Pasitrauk negaliu aš į tave žiūrėti. Tu niekšas, išdavikas!
Dangintas. Taip ir žinojau, kad turėsi visokių kvailų prietarų ir nepilnavertiškumo kompleksų. Štai meilės gėrimas, brangiai jį pirkau iš burtininkės Skarbailės, Išgerk ir viskas praeis, viską užmirši. Mes dabar turtingi, aš radau Margirio iždą, o dar kryžiuočiai duos 30 auksinų ir butą Marienburge. Gyvenk ir žvenk.  Virtuvė, tualetas  ir kiti patogumai, kaip pas baltus žmones, nereiks tau sisiuko lakstyti už tvarto.  Nori priversti ją išgerti tą birzgalą.
Rasviltė pasibaisėjus ir pasipiktinusi  traukiasi. Iš krūmų pasirodo su kuokomis Jausmintė ir Gaudė ir trenkia per galvą, meilės traukulių kamuojamam Dangintui. Dangin-tas staigiai išsijungia. Visos trys pripuolusios jį pakuoja, suriša, atsiplėšę nuo sijonų atrai-žas.
Jausmintė. Štai įrodymas. Krivis Jaurulis, kunigaikščio brolio, karžygio Tautinio sū-nus, o šis arklininko vaikas. Mano mama nuėmė šį talismaną nuo kūdikio kaklo, kai juos sukeitė
Pasirodo krivis Jaurulis su vaidilutėmis, kurios neša Dievą Vėlinį. Tolumoje matosi gaisro atšvaistai. Dega Rokiškio piliakalnio šventykla. Krivis Jaurulis užrėmė jos duris ir su vaidilutėmis padegė medinius trobesius. Dievas Vėlinis tikriausiai patenkintas šypsojosi. Pagaliau atsiskaitėme.
Kai kitą dieną, prie piliakalnio atvyko Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, jis buvo nustebintas, sužinojęs apie čia įvykusius įvykius, paprašė vyriausiojo krivio Alaušo leidimo atleisti Jaurulį nuo Vėlinio Dievo žynio pareigų. Kunigaikštis palaimino jo santuoką su Rasvilte, gražino jam kunigaikščio titulą ir buvusias Margirio valdas.  Ir buvo puota ir aš ten buvau midų alų gėriau, burnoj neturėjau.
Net ir dabar tos buvusios šventyklos vietoje, kuri sudegus nugarmėjo kažkur į van-denį, dar galima rasti šios teisingos istorijos įrodymų – žmonių kaulų. Galimas daiktas ten kažkur yra paslėptas Margirio iždas ir tie 30 auksinių. Jeigu kas nors, Kalvių apylinkėse ras aliuminį išmestą puodą, tegul jį atidžiai patikrina, gal jis ne aliuminis, o sidabrinis ir yra kry-žiuočių grobio dalis.  Per paskutines atsisveikinimo su Dievu Vėliniu mišias, Dievas Vėlinis aiškiai davė kriviui Jauruliui suprasti, kad jam reikia Danginto sielos. Jis ir buvo jam gyvas ant laužo paaukotas, kartu su mirusia ragana žyne Skarbaile. Visi iki sekančio karto lai-mingai gyveno.
2020-05-26 09:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-26 22:59
neberijus
Komtūras. išties juokinga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-26 22:34
ONYX
Konturas? A gal če ira ta yronija?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-26 22:30
Nuar
Tarp satyros ir literatūrinio šėliojimo. Vis tik, antrojo yra daugiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-26 18:39
Miam
Negerai, gerbiamas rašytojau, kad į tokią legendą atsivedėte net ir musulmonus, nes jie išbaidė legendos dvasią jau iš pačios pradžios tai paskui ji labai nenoriai ir grįžinėjo...O toje vietoje, kur prasidėjo išsijunginėjimai, man rodos, žinokite, ten pasireiškė Rokiškio fenomenas su visomis iš to žodžio sekančiomis kontūzijomis. Po paskui vėl pasikartojančių išsijunginėjimų jau net atjojas Gediminas nebepajėgia išgelbėti legendos, todėl ji ir lieka šių laikų kūriniu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-26 15:50
draugekita
prarijau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-26 09:50
neberijus
brūkšneliai gavosi perkeliant tekstą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-26 09:41
gogo
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą