Jeigu nepavyksta – tai nors neužstoju

Visada ilgėjausi šviesos
nežinodamas,
kad langas – tai aš pats.
Stogo neturėjau,
užtrenktų durų jau nepajėgdavau atidaryti.
Į mane lijo purvini lietūs,
vėtros laužė ir mėtė medžių šakas.
Buvo rudeniškai šalta ir nyku,
manęs šalinosi paukščiai ir augalai,
šalinosi žmonės,
kurie mane mylėjo.
Buvau pavėsis,
tas pavėsis,
kuris pelkės pusėje.
Buvau neišdžiūvanti pelkė,
per kurią bridau,
jos dugno nejausdamas
ir nematydamas.

Kai kartą pabudau
ir pro aprūkusias akis
pamačiau saulės zuikutį –
kuris net iš dvokiančios pelkės
sugebėjo ištiesti vaivorykštės tiltą –
nustebau.

Juk tas šešėlis –
tai aš pats.
Panorau tapti skaidresnis.
Pagaliau panorau
būti tos palaimintos šviesos pasiuntinys.
Bandau tą šviesą
per save perleisti.
Jeigu nepavyksta – tai nors neužstoju.