mano meno giljotinos kartais
tikresnės nei patys tikriausi
ešafotai
prie kurių dar kvepia drožlėm
ir atrodo lyg viskas kas išdrožta
yra ne iš bet kokio medžio
bet iš drebulės
kada nors viskas bus atiduota
kirvarpoms ir niekas
jau nebepadės
iš tos nekantros
drebu
...
dar viena diena
šiandien jaučiuosi lyg vandenynan
išplaukęs jūrininkas
ar erelis žuvininkas praviru snapu
bangomis einu prie savo laivo
siūbuoju nors negėriau nieko
o ir vanduo labai sūrus
pro atviras banginio žiotis
pučia vėjas košia kiaurai
penktadienis šaltoka
nėra kuo apsikloti
ieškau
nerandu
...
mityba
kai viena kekšė kuri maitinosi
ne kuo kitu bet skėriais
ir nuvarytais
bei nušautais arkliais
iš manęs pavogė miškų smaragdą
keliones į šiaurę meškas baltąsias
sniegą pūgas nušalimus drebulį
iš alkio staugiančius vilkus
ir manąją atlantidos mėlynąją
pasakiau jai
žvaigždes uždegęs
tau sunokinsiu ne tik vakarus
kvepiančius mėtom bet ir sapnus
korėtus obuolį gražuolį
dar pamėkles su žvakėmis
einančias taku
...
gultai
paskui aš sutikau tokią
kuri nežinojo kad
pažinimo medyje nėra dangaus
lipo lipo nukrito
guli guli šypsosi
gal kažką pametei sakau
ji man atsako
viską atradau
...
iš ūžesio
visokie niekai
yra neapykanta tiems niekams
visa kita visai nesvarbu
man sapnuojasi bitės
ir sąmonė aptemus
ties poliarinio speigo ratu
vienos geluonyje
amžinojo miego saikas
toksai saldus lyg du medu
...
po sapno
kai šuo prie sienos
nustoja lakęs
kai nepažintos
žaižaruoja
pažįstamųjų akys
žongliruoju
bulvių valgytojų bulvėmis
iliuzijomis virsta
tai kas buvo vakar
kai tai
ką norėjai prisiminti
lyg plojimus
nušvilpia švilpikas
malonumų klėtys
kaip sporos pelėsių
leidžias pelenais