Rašyk
Eilės (73106)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2497)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Rami, saulėta sekmadienio popietė, miestas priminė išblizgintą, tuštuma skambantį puodą. Tik kur ne, it paukščio sparnai šmėstelėdavo į tarpuvartę neriančio atsitiktinio praeivio skvernai.
Ilgu apsiaustu vilkinti žmogysta, lėtai slinko senamiesčio gatve, lygiagrečia netoliese srūvančiai upei.

Emilio niekas nelaukė, todėl jis neskubėdamas, kėblino link naktin besileidžiančio šviesulio. Aukšti namai ant grindinio guldė ilgus šešėlius. Dešinysis gatvės kraštas, nugrimzdęs į tamsą, dantytu kontūru atsiskyrė nuo ryškaus kairiojo, kuriuo žingsniavo vyras, netikėtai jis sustojo: prie kojų, ant grindinio gulėjo baltas balandis. Paukštis nejudėjo, buvo negyvas. Mažoje padarėlio galvutėje, akių vietoje, žiojėjo juodos, krauju įrėmintos skylės.

Pirma šmėstelėjusi mintis:

– Koks niekšas taip galėjo pasielgti ir kodėl? Gal – tai ženklas, kažkam siųstas perspėjimas, gal – ritualinių apeigų auka?

Kaip bebūtų, tai kėlė pasibjaurėjimą.

Kiek patyrinėjęs radinį, Emilis, jį nufotografavęs mobiliu, nieko nepalietęs, pasišalino.

Vėliau paaiškėjo: įamžintas vaizdas liko ne tik išmaniojo įrenginio kietajame diske, bet ir paties fiksatoriaus galvoje. Juodų, tuščių, raudonai apvedžiotų akiduobių vaizdas laikas nuo laiko vis išnirdavo vyro smegeninėje, tuo pačiu neapleido noras, įminti kraipaus radinio priešistorę, nors, tuo pačiu, troško šį faktą pamiršti.

Deja, vaizdai iš mūsų atminties, kaip iš mobilaus įrenginio, taip lengvai neišsitrina. Pasirodo, mūsų atminties laikmena, – didžiausios apimties saugykla. Tokios neturi joks kompiuteris, tai, tarytum, Visatos protas, savyje talpinantis visus matytus reginius, išgirstas frazes, kurios visai netikėtai ima ir išlenda į sąmonės paviršių, kaip yla iš maišo, skaudžiai badydama dūšią.

Emilis jau seniai kankino nemiga, jis, nejudėdamas ir nemirksėdamas, tarytum mumija tįsojo senoje geležinėje lovoje. Gulintis įdėmiai spoksojo į vidų, pro atsiradusias ertmes besiveržiančius mašalus. Knibždantys padarai mirksniu užpildė visą kambario erdvę. Maži kūneliai lietė veidą, akis, kaklą, įsivėlė į plaukus. Vyrui tai patiko, jį tai ramino. Nejučia vokai užvėrė plačiai atmerktas akis, bet galimybė matyti nedingo, tik regimybė įgavo kitą, sferinio vaizdo pavidalą.

Silpna neoninė šviesa, sklindanti iš mažų muselių akių, užliejo visą patalpą, miegantysis pasijuto  besvoriu, plūduriuojančiu kažkur aukštai, žvaigždėtame kosmose.

Chaotiškai judantys žiburiai priminė migruojančių paukščių spiečių, kuris palaipsniui ėmė įgauti konkretų, ilgais plaukais, aukštos moters pavidalą. Ant jos pečių, primenantis sparnus, plaikstėsi permatomas šydas. Gerai įsižiūrėjęs, Edvinas atpažino savo Emanuelą.

– Vadinasi, tas baltas, išbadytomis akimis paukštis buvai tu?

– Taip, aš ir tu privalėjai jį paimti, deja, to nepadarei.

– Išsigandau, kaip ir tą kartą, kai tu iškritai iš devinto aukšto.

– Jei galėčiau, vėl tą patį pakartočiau, tik tada šokčiau nuo televizijos bokšto. Pasirodo, nepatyrusiam skrajūnui 27 metrai per mažas aukštis, nespėjau išskleisti, tampriai sulankstytų sparnų.

Emanuelos balsas priminė humanoidę, dirbtinio intelekto robotę. Jei nežinotum, kad tos, tikrosios moters, nėra gyvųjų tarpe, pagalvotu, kad tai ji.

Netikėtai atsiradusi viešnia, prisėdusi ant lovos, grakščiai įsirangė šalia gulinčio Edvino. Keista, bet jis pajuto įsiropščiusiosios skleidžiamą šilumą ir liaunų rankų švelnų, smaugiantį apkabinimą, kuriam neturėjo jokio noro priešintis, troško tik vieno: pamatyti mistinės būtybės akis, deja, nesėkmingai. Ilgi plaukai apklojo ne tik moters veidą, bet ir vyro kūną.

Išaušo apniūkęs rytas. Edvinas nubudęs, pajuto visokeriopą tuštumą, mat šalia nieko nebuvo ir jis, iš visų jėgų save tramdydamas, stengėsi neatsimerkti, kad akis į akį nesusidurtų su liūdna kasdienybe.
– Gersi kavą? Senokai užplikiau, baigia atvėsti, - staiga išgirdo pažystamą Emanuelės balsu ištartą kreipinį.

Atsimerkęs, vyras išvydo už stalo sėdinčią svetimą moterį. Priešais ją, lėkštėje gulėjo baltas balandis. Švelniai paglostytas, paukštis, kiek suspurdėjęs, it žvirblis purptelėjo aukštyn.
Atsigavęs plunksnuotis, daužydamasis į sienas, įnirtingai blaškėsi po visą kambarį. Edvinas suskubo prie uždaryto lango, atvėręs jį, laukė, kada tai pastebėjęs, sparnuotis išskris.

– Lekiam?

– Lekiam!

Ne už ilgo iš apačios atsklido duslus žnektelėjusio daikto garsas. Apačioje, vilkintis baltus marškinius, plačiai išskleidęs rankas gulėjo vyro kūnas. Nedidelis paukštis, sukdamas ratus, skraidė virš išsitėškusiojo galvos, vėliau ant jos nutūpęs iškapojo į dangų įsmeigtas nereges akis.
Kažkur toli toli tą akimirką lengvas, sparnais suvirpintas oro šuoras užgesino dvi mažas švieseles, žibėjusias tolimoje kaimo troboje.
Tapo tylu ir tamsu, diena amžiams užsimerkė.
2020-05-21 23:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-24 18:54
bitele
nuo manęs vienas žodis - patiko...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-22 22:06
v__
v__
šitą antru perskaičiau, daug įdomiau, bet paskubom įmesta...nors čia šiek tiek daugiau pasėdėta rašant nei toj, pavadinkim, rytdienos meditacijoj (05-22)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-22 00:02
Softijus
minties reikia ieškoti puodo atspindy...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-21 23:59
gogo
tuštuma skamba puodai minties nerasta bet 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą